YPAČ drąsūs buvo pirmieji krikščionys. Per pirmus tris mūsų eros šimtmečius jie patyrė didelį priešiškumą. Už atsisakymą pagarbinti imperatorių daugelį jų romėnai nuteisė mirties bausme. Kartais arenose būdavo pastatomas aukuras. Krikščionims tereikėjo ant aukuro sudeginti žiupsnelį smilkalų pripažįstant imperatoriaus dieviškumą  ir galėjo būti laisvi. Tačiau šitaip pasielgė vos vienas kitas. Dauguma sutiko verčiau mirti, nei išsižadėti savo tikėjimo.

Šiais laikais krikščionys Jehovos liudytojai politiniais klausimais laikosi tokio pat neutralumo. Pavyzdžiui, tvirtas jų nusistatymas nacizmo laikotarpiu yra dokumentais patvirtintas istorinis faktas. Kadangi tvirtai laikėsi neutralumo ir atsisakė tarti „Heil Hitler“, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu maždaug ketvirtadalis Vokietijos liudytojų neteko gyvybės, daugiausia koncentracijos stovyklose. Liudytojų vaikai buvo prievarta atskirti nuo tėvų. Bet jaunuoliai spaudimui nepasidavė – neišsižadėjo savo įsitikinimų ir neperėmė Biblija nepagrįstų mokymų, kuriuos kiti bandė jiems primesti.

Šiandien Jehovos liudytojai nebėra taip žiauriai persekiojami. Vis dėlto kartais kyla nesusipratimų, nes jauni liudytojai, klausydami savo sąžinės, atsisako dalyvauti patriotinėse ceremonijose, pavyzdžiui, kai pagerbiama vėliava.

Aišku, Jehovos liudytojai moko savo vaikus nesmerkti kitų už tai, kad jie pagerbia vėliavą, – juk tai kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau pačių liudytojų pozicija tvirta: jie nepagerbia nė vienos tautos vėliavos. Tiesa, nederėtų to laikyti nepagarbos išraiška. Kad ir kur gyventų, valstybės vėliavą liudytojai  gerbia ir savo pagarbą reiškia paklusdami šalies įstatymams. Taip pat jie neužsiima jokia antivyriausybine veikla. Tiesą sakant, liudytojai mano, kad dabartinės žmonių valdžios „pagal Dievo sutvarkymą užima joms skirtą padėtį“. Todėl, paklusdami Dievo įsakymui, jie moka mokesčius ir valdžias gerbia (Romiečiams 13:1–7). Šitaip jie vykdo ir visiems žinomą Kristaus priesaką: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Mato 22:21).

Bet galbūt kam nors kyla klausimas, kodėl tada Jehovos liudytojai atsisako pagerbti vėliavą. Vėliavos pagerbimą liudytojai laiko garbinimo veiksmu, o jie garbina tik vieną Dievą. Laisva valia jokio žmogaus ar daikto jie negarbins (Mato 4:10; Apaštalų darbų 5:29). Todėl liudytojai yra dėkingi, jeigu mokytojai gerbia jų požiūrį ir leidžia jų vaikams gyventi pagal savo įsitikinimus.

Beje, Jehovos liudytojai ne vieninteliai mano, kad vėliavos pagerbimas susijęs su garbinimu. Apie tai liudija citatos iš įvairių leidinių:

„Pirmosios vėliavos, galima sakyti, buvo neatsiejamos nuo religijos. [...] Siekiant valstybės vėliavoms suteikti šventumo, regis, visada buvo ieškoma religijų paramos“ (Encyclopædia Britannica, kursyvas mūsų);

„Vėliava, kaip ir kryžius, yra šventa. [...] Įstatymuose ir nurodymuose, reglamentuojančiuose žmogaus santykį su valstybės vėliavomis, vartojami stiprūs, išraiškingi žodžiai, tokie kaip „tarnauti vėliavai“, [...] „gerbti vėliavą“, „atsidavimas vėliavai“ (The Encyclopedia Americana, kursyvas mūsų);

„Krikščionys nesutiko [...] aukoti jo [Romos] imperatoriaus genijui [dvasiai globėjai], panašiai kaip šiais laikais atsisakoma pagerbti vėliavą arba prisiekti ištikimybę valstybei“ (Danielius P. Maniksas, Those About to Die, 1958, 135 puslapis).

Norėtųsi priminti, kad Jehovos liudytojai, nors ir atsisako saliutuoti vėliavai, valstybės valdžią tikrai gerbia. Tiesiog liudytojai jokiu būdu nesutiks priklaupti prieš valstybės simbolius ar kaip kitaip juos pagerbti, nes laiko tai garbinimo veiksmu. Liudytojų nuostata tokia pati, kokios Biblijos laikais laikėsi trys jauni hebrajai – jie atsisakė pagarbinti statulą, Babilono karaliaus  Nebukadnecaro pastatytą Dūros lygumoje (Danieliaus 3 skyrius). Nors kiti žmonės saliutuoja vėliavai ir prisiekia ištikimybę valstybei, Jehovos liudytojai savo vaikus moko klausyti pagal Bibliją išlavintos sąžinės. Todėl dalyvauti tokiose ceremonijose liudytojų vaikai nesutinka, jie yra tik pagarbūs stebėtojai. Dėl tų pačių priežasčių jie neprisideda prie kitų ir kai giedamas ar grojamas valstybės himnas.

Mūsų laikais tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus gerbiama daugumoje šalių. Šią teisę pripažįsta visos religijos. Štai kas apie tai rašoma dabar galiojančiame Katalikų bažnyčios teisyne: „Kadangi tėvai yra suteikę vaikams gyvybę, jie turi ypač svarbią pareigą ir teisę juos auklėti; todėl krikščionims tėvams pirmiausia priklauso rūpintis krikščionišku vaikų auklėjimu pagal Bažnyčios perduotą doktriną“ (Kanonų teisės kodeksas, 226 kanonas).

Jehovos liudytojai daugiau nieko ir nereikalauja. Jie yra rūpestingi tėvai ir stengiasi savo vaikams įdiegti tikrąsias krikščioniškas vertybes, meilę artimui ir pagarbą kitų žmonių nuosavybei. Jie klauso patarimo, kurį apaštalas Paulius davė Efezo krikščionims: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4, A. Rubšio vertimas).

Kai kuriose šeimose tik vienas iš tėvų yra Jehovos liudytojas. Tokiu atveju liudytojui reikia pripažinti, kad jo sutuoktinis irgi turi teisę  mokyti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus. Pažintis su skirtingomis religinėmis pažiūromis retai kada vaikui padaro žalingą poveikį. * Anksčiau ar vėliau kiekvienas vaikas pats nuspręs, kokią religiją išpažinti. Aišku, ne visi jaunuoliai pasirinks tėvų religiją ir visai nesvarbu, ar tėvai yra Jehovos liudytojai, ar išpažįsta kitą tikėjimą.

Jehovos liudytojai, be kita ko, teikia didelę reikšmę žmogaus teisei vadovautis Biblija išlavinta sąžine (Romiečiams 14 skyrius). Vaiko teisių konvencijoje, kurią Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė 1989 metais, pripažinta vaiko teisė į „minties, sąžinės ir religijos laisvę“, taip pat teisė laisvai reikšti savo nuomonę ir teisė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio klausimo nagrinėjimo metu.

Dviejų vienodų vaikų nėra. Todėl logiška manyti, kad dėl tam tikros veiklos ar užduočių mokykloje jaunieji liudytojai ir kiti mokiniai apsispręs skirtingai. Mes esame tikri, kad jūs irgi gerbiate vaiko teisę į sąžinės laisvę.