Kraujas būtinas gyvybei

Kaip kraujas gali išgelbėti tavo gyvybę? Be abejo, tave tai domina, nes kraujas susijęs su tavo gyvybe. Kraujas išnešioja po tavo kūną deguonį, pašalina anglies dvideginį, padeda tau prisitaikyti prie temperatūros svyravimų ir kovoti su ligomis.

Kad gyvybė susijusi su krauju, buvo suprasta jau seniai prieš 1628-uosius metus, kada Viljamas Harvėjus aprašė kraujotakos sistemą. Pagrindiniai didžiausių religijų elgesio principai sutelkia dėmesį į Gyvybės Davėją, pareiškusį savo požiūrį į gyvybę bei kraują. Vienas judėjas krikščionis teisininkas apie jį pasakė: „Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Juk mes jame gyvename, judame ir esame.“ *

Žmonės, tikintys tuo Gyvybės Davėju, yra tikri, kad jo nurodymai yra mūsų nuolatinei gerovei. Hebrajų pranašas apibūdino jį kaip ‛mokantį tave, kas naudinga, ir vedantį keliu, kuriuo turėtum eiti’.

Šis Izaijo 48:17 (Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota) pateiktas užtikrinimas yra Biblijoje — knygoje, gerbiamoje dėl joje esančių dorovinių vertybių, kurios gali būti naudingos mums visiems. Kas joje sakoma apie žmogaus naudojimąsi krauju? Ar joje rašoma, kaip kraujas gali išgelbėti gyvybes? Iš tikrųjų Biblijoje aiškiai parodoma, kad kraujas yra ne vien sudėtingas biologinis skystis. Kraujas joje minimas per 400 kartų, — ir kai kuriais atvejais kalbant apie gyvybės išgelbėjimą.

Kartą senovėje Kūrėjas paskelbė: „Visa, kas gyva ir juda, bus jums maistas. ... Bet jūs neturite valgyti mėsos, kurioje dar yra gyvybės kraujo.“ Jis pridūrė: „Už jūsų gyvybės kraują aš tikrai pareikalausiu atsiskaityti“ ir paskui jis pasmerkė žmogžudystę (Pradžios 9:3-6, New International Version). Tai jis pasakė Nojui, visų žmonių protėviui, kurį labai gerbia žydai, musulmonai ir krikščionys. Taip visai žmonijai buvo pranešta, kad, Kūrėjo požiūriu, kraujas yra gyvybės simbolis. Tai buvo ne vien nurodymas dėl maitinimosi. Akivaizdu, kad su juo susijęs moralės principas. Žmogaus kraujas turi didžią reikšmę, tad juo negalima piktnaudžiauti. Vėliau Kūrėjas pranešė daugiau detalių, iš kurių galime nesunkiai suprasti, kokius moralės klausimus jis sieja su krauju.

Duodamas senovės Izraeliui įstatymų rinkinį, jis vėl paminėjo kraują. Nors daug žmonių gerbia to įstatymų rinkinio išmintį bei  moralės principus, nedaugelis težino jame esančius svarbius įsakymus dėl kraujo. Pavyzdžiui: „Jei kurs nors žmogus iš Israėlio namų ir iš pasiliekančių jūsų tarpe ateivių valgytų kraują, aš atgręšiu savo veidą prieš jo sielą ir jį išdildysiu iš jo tautos, nes kūno gyvybė yra kraujuje“ (Kunigų 17:10, 11, Šventasis Raštas, vertė J. Skvireckas). Tada Dievas paaiškino, ką medžiotojas turi daryti su negyvu gyvūnu: „Teišlieja jo kraują ir jį tepridengia žeme. ... Nevalgysite kraujo iš jokio kūno, nes kūno gyvybė yra kraujuje; ir kas jį valgytų, žus“ (Kunigų 17:13, 14).

Dabar mokslininkai žino, kad žydų įstatymų rinkinys padėjo palaikyti gerą sveikatą. Pavyzdžiui, jame buvo reikalaujama, kad išmatos būtų šalinamos už stovyklos bei užkasamos ir kad žmonės nevalgytų mėsos, keliančios didelį pavojų susirgti (Kunigų 11:4-8, 13; 17:15; Pakartoto Įstatymo 23:12, 13). Nors įstatymas dėl kraujo buvo susijęs su sveikata, tai buvo anaiptol ne viskas. Kraujas turėjo simbolinę reikšmę. Jis buvo Kūrėjo suteiktos gyvybės simbolis. Laikydami kraują ypatingu, žmonės parodė tikį, kad jų gyvybė priklauso nuo Dievo. Taip, pagrindinė priežastis, kodėl jie turėjo nevartoti kraujo, buvo ne ta, kad jis kenksmingas, bet kad Dievui jis turi ypatingą reikšmę.

Įstatyme keletą kartų buvo pareikšta, kad Kūrėjas draudžia valgyti kraują gyvybei palaikyti. „Neturi valgyti kraujo; išliek jį ant žemės kaip vandenį. Nevalgyk jo, kad sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs, — tada darysi kas teisinga“ (Pakartoto Įstatymo 12:23-25, NIV; 15:23; Kunigų 7:26, 27; Ezechielio 33:25). *

Priešingai nei šiandien samprotauja kai kurie žmonės, Dievo įstatymo dėl kraujo nebuvo galima ignoruoti netgi kritišku atveju. Sunkiu karo metu kai kurie Izraelio kareiviai užsimušė gyvulių ir „valgė su krauju“. Ar dėl kritiškos padėties jiems buvo leistina palaikyti savo gyvybę krauju? Ne. Jų vadas pasakė, kad jų elgesys vis tiek yra šiurkštus nusižengimas (1 Samuelio 14:31-35). Tad, kokia brangi bebūtų gyvybė,  mūsų Gyvybės Davėjas niekada nepasakė, kad kritišku atveju galima ignoruoti jo normas.

KRAUJAS IR TIKRIEJI KRIKŠČIONYS

Kaip krikščionys žiūri į žmogaus gyvybės gelbėjimą krauju?

Jėzus buvo ištikimas žmogus, būtent todėl jis yra labai gerbiamas. Jis žinojo Kūrėją pasakiusį, kad negalima vartoti kraujo, ir kad šis įsakymas yra privalomas. Taigi protinga tikėti, kad Jėzus būtų laikęsis įstatymo dėl kraujo, net jeigu būtų buvęs verčiamas elgtis kitaip. Jėzus „nepadarė nuodėmės ir jo lūpose nerasta klastos“ (1 Petro 2:22). Taip jis parodė savo pasekėjams pavyzdį, — ir pavyzdį pagarbos gyvybei bei kraujui. (Vėliau mes apsvarstysime, kaip paties Jėzaus kraujas susijęs su šiuo svarbiu klausimu, liečiančiu tavo gyvybę.)

Atkreipk dėmesį, kas atsitiko praėjus kuriam laikui po Jėzaus mirties, kai iškilo klausimas, ar krikščionimi tampantis asmuo turi laikytis visų Izraelio įstatymų. Tai savo pasitarime apsvarstė krikščionių vadovaujančioji korporacija, kurioje buvo ir apaštalai. Jėzaus įbrolis Jokūbas nurodė raštus, kuriuose užrašyti Nojui ir Izraelio tautai duoti įsakymai dėl kraujo. Ar jie privalomi krikščionims? (Apaštalų darbai 15:1-21)

Tos tarybos sprendimas buvo išsiųstas visiems susirinkimams: krikščionims nereikia laikytis Mozei duoto įstatymų rinkinio, bet jiems „būtina susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos [iš kurios neišbėgintas kraujas] ir ištvirkavimo“ (Apaštalų darbai 15:22-29). Šis apaštalų nurodymas nebuvo liepimas laikytis ritualo ar tinkamai maitintis. Šiuo įsakymu buvo nurodytos pagrindinės dorovės normos, kurių laikėsi pirmieji krikščionys. Maždaug po dešimtmečio jie pripažino, kad ir toliau turi ‛saugotis stabams paaukotos mėsos, kraujo ir ištvirkavimo’ (Apaštalų darbai 21:25).

Tu žinai, kad milijonai žmonių lankosi bažnyčiose. Dauguma jų tikriausiai sutiks, kad krikščioniška dorovė reikalauja negarbinti stabų ir nesielgti amoraliai. Tačiau mums verta atkreipti dėmesį, kad, pasak apaštalų, vengti kraujo yra taip pat morališkai svarbu, kaip vengti tų nedorų poelgių. Savo įsaką jie užbaigė taip: „Jūs gerai elgsitės saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“ (Apaštalų darbai 15:29)

Apaštalų įsakymas ilgai buvo laikomas privalomu. Eusebijas pasakoja apie vieną antrojo amžiaus pabaigoje gyvenusią jauną moterį, kuri prieš mirdama nuo kankinimų pareiškė, kad krikščionims „neleidžiama valgyti netgi neprotingų gyvūnų kraujo“. Tai nereiškia, kad ji norėjo pasinaudoti savo teise numirti. Ji norėjo gyventi, bet nelaužė savo principų. Argi tu negerbi žmonių, kuriems principai svarbesni už asmeninę naudą?

Mokslininkas Džozefas Prystlis padarė išvadą: „Atrodo, Nojui duotas draudimas valgyti kraują yra privalomas visiems jo palikuonims... Jeigu [šį] apaštalų draudimą aiškinsime pagal tai, kaip jo buvo įpratę laikytis pirmieji krikščionys, kuriuos vargu ar galima laikyti neteisingai suvokusius jo esmę ir mastą, galėsime tik prieiti išvadą, kad jis turėjo būti privalomas ir amžinas, nes daugelį šimtmečių joks krikščionis nevalgė kraujo.“

 O KAIP SU GYDYMU KRAUJU?

Ar Biblijos draudimas dėl kraujo liečia jo vartojimą medicinoje, pavyzdžiui, perpylimams, apie kuriuos Nojaus, Mozės ar apaštalų dienomis tikrai nebuvo žinoma?

Nors tais laikais krauju nebuvo gydoma taip kaip dabar, jo vartojimas medicinoje nėra naujas dalykas. Apie 2000 metų Egipte ir kitur žmogaus „kraujas buvo laikomas puikiais vaistais nuo raupsų“. Vienas gydytojas pranešė, kaip jis gydė karaliaus Asarhadono sūnų tuo metu, kai Asirijos tauta turėjo pranašiausią technologiją: „[Princas] jaučiasi daug geriau; karalius, mano viešpats, gali būti laimingas. Nuo 22-osios dienos aš (jam) duodu gerti kraujo; jis gers (jo) 3 dienas. Aš duosiu (jam kraujo) gerti dar 3 dienas.“ Asarhadonas turėjo tam tikrų reikalų su izraelitais. Tačiau izraelitai, turėję Dievo Įstatymą, niekada negėrė kraujo kaip vaistų.

Ar kraujas buvo vartojamas kaip vaistai Romos laikais? Gamtininkas Plinijus (apaštalų amžininkas) ir antrojo amžiaus gydytojas Eritėjas pranešė, kad žmogaus krauju buvo gydoma epilepsija. Vėliau Tertulianas rašė: „Pagalvok apie tuos, kurie su godžiu troškimu vykstant pasirodymui arenoje ima šviežio piktų nusikaltėlių kraujo... ir nešasi gydytis epilepsiją.“ Jis sugretino juos su krikščionimis, kurie „netgi nevartoja gyvulių kraujo maistui... Mėgindami krikščionis jūs siūlote jiems kraujo pilnų dešrų. Žinoma, jūs esate įsitikinę, kad [tai] jiems uždrausta“. Taigi pirmieji krikščionys verčiau rizikuodavo gyvybe negu valgydavo kraują.

„Kraujas savo paprastesne forma... neprarado populiarumo kaip priedas medicinoje ir magijoje, — pranešama knygoje Flesh and Blood. — Pavyzdžiui, 1483 metais Prancūzijos karalius Liudvikas XI buvo bemirštąs. ‛Kasdien jo būklė blogėjo, ir vaistai jam nė kiek nepadėjo, nors buvo ypatingi; jis labai vylėsi išgyti nuo žmogaus kraujo, kurio paimdavo iš kai kurių vaikų ir gerdavo.’“

O ką galima pasakyti apie kraujo perpylimą? Bandymai tai padaryti prasidėjo prieš pat 16-ąjį amžių. Kopenhagos universiteto anatomijos profesorius Tomas Bartolinas (gyvenęs 1616—1680 metais) protestavo: ‛Tie, kurie pradeda vartoti žmogaus kraują kaip vidinius vaistus nuo ligų, pasirodo, piktnaudžiauja juo ir šiurkščiai nusideda. Žmogėdros yra smerkiami. Kodėl gi mes nesibjaurime tais, kurie užteršia savo stemplę žmogaus krauju? Tą patį galima pasakyti ir apie svetimo kraujo, paimto iš perpjautos venos, gėrimą ar perpylimą tam tikrais įrankiais. Tokios operacijos išgalvotojai turėtų drebėti prieš Dievo įstatymą, draudžiantį valgyti kraują.’

Taigi mąstantys žmonės praėjusiais šimtmečiais suvokė, kad Biblijos įstatymas liečia kraujo vartojimą ir per burną, ir per venas. Baigdamas Bartolinas pasakė: „Vienaip ar kitaip [kraujas] vartojamas vis tiek tam pačiam tikslui: kad tuo krauju sergančiojo kūnas būtų maitinamas arba atgaivinamas.“

Ši apžvalga gali padėti tau suprasti besąlygišką religinę poziciją, kurios laikosi Jehovos Liudytojai. Jie labai brangina gyvybę ir nori gero medicininio aptarnavimo. Bet jie yra pasiryžę nepažeisti nekintančios Dievo normos: tie, kurie gerbia gyvybę kaip Kūrėjo dovaną, nebandys palaikyti ją vartodami kraują.

Vis dėlto jau daugelį metų tvirtinama, kad kraujas gelbsti gyvybes. Gydytojai gali papasakoti atvejų, kai žmogus neteko daug  kraujo, tačiau jam buvo padarytas perpylimas ir jis greitai išgijo. Tad tu galbūt paklausi: ‛Ar medicininiu požiūriu tai išmintinga, ar ne?’ Gydymo krauju naudai pateikiama medicininių įrodymų. Tad tu pats turi sužinoti faktus, kad dėl kraujo galėtum apsispręsti remdamasis žiniomis.

[Išnašos]

[Rėmelis 4 puslapyje]

‚‚Aiškiai ir nuosekliai [Apaštalų darbų 15 skyriuje] išdėstytos taisyklės nurodytos kaip privalomos, ir tai svariausias įrodymas, kad apaštalų požiūriu tai nebuvo laikinas paliepimas ar norma“ (Strasbūro universiteto profesorius Eduardas Rijesas).

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Martynas Liuteris nurodė, ką reiškia apaštalų įsakas: „Tad jeigu mes norime, kad mūsų bažnyčia paklustų tai tarybai, ... turime mokyti ir reikalauti, kad nuo šiol joks princas, valdovas, miestietis ar valstietis nevalgytų žąsienos, triušienos, elnienos ar kiaulienos, keptos kraujyje... Ir miestiečiai, ir valstiečiai turi ypač vengti raudonos ir kraujinės dešros.“

[Šaltinio nuoroda]

Luko Kranacho medžio raižinys

[Rėmelis 6 puslapyje]

„Dievas ir žmonės į viską žiūri labai skirtingai. Kas mūsų požiūriu yra svarbu, labai dažnai neturi jokios reikšmės begalinei išminčiai; ir kas mums atrodo nereikšminga, dažnai būna labai svarbu Dievui. Taip buvo nuo pat pradžių“ („An Enquiry Into the Lawfulness of Eating Blood“, Aleksandras Piry, 1787 m.).

[Iliustracija 3 puslapyje]

Medicine and the Artist, Karlas Zigroseris/Dover Publications

[Iliustracija 4 puslapyje]

Istoriniame pasitarime krikščionių vadovaujančioji korporacija patvirtino, kad Dievo įstatymas dėl kraujo lieka privalomas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kokios bebuvo pasekmės, pirmieji krikščionys atsisakydavo pažeisti Dievo įstatymą dėl kraujo

[Šaltinio nuoroda]

Žeromo tapyba, 1883, leidus Walters Art Gallery, Baltimore