Priedas

Kraujas: kieno pasirinkimas ir kieno sąžinė?

Medicinos mokslų daktaras Dž. Louelis Diksonas

Žemiau pateikiamas vertimas straipsnio iš žurnalo New York State Journal of Medicine, 1988 m., 88:463—464, leidus Niujorko valstijos medikų draugijai, kuriai priklauso žurnalo autoriaus teisės.

GYDYTOJŲ pareiga yra pritaikyti savo žinias, įgūdžius bei patirtį kovojant su liga ir mirtimi. Tačiau ką daryti, jeigu pacientas atsisako rekomenduojamo gydymo? Taip tikriausiai gali atsitikti, jeigu pacientas yra Jehovos Liudytojas ir jam reikia perpilti kraują, raudonuosius kraujo kūnelius, plazmą arba trombocitus.

Kai reikalas liečia kraujo panaudojimą, gydytojui gali atrodyti, kad paciento apsisprendimas gydytis be kraujo suriš rankas uoliems medikams. Vis dėlto jis turi nepamiršti, kad ir pacientai, kurie nėra Jehovos Liudytojai, dažnai nusprendžia nepriimti savo gydytojų pasiūlymų. Pasak Apelbaumo ir Roto,¹ 19% pacientų mokomosiose ligoninėse atsisakė bent vieno gydymo metodo arba procedūros, nors 15% tokių atsisakymų „kėlė grėsmę gyvybei“.

Vyrauja požiūris, kad „gydytojas žino geriausiai“, tad dauguma pacientų pasikliauja savo gydytojo įgūdžiais ir žiniomis. Tačiau kaip būtų pavojinga, jeigu gydytojas laikytų tai moksliniu faktu ir pagal tai elgtųsi su pacientais. Tiesa, mūsų medicininis mokymasis, diplomas ir patirtis suteikia mums nemažas privilegijas medicinos srityje. Tačiau mūsų pacientai turi teises. Ir, kaip mes tikriausiai žinome, įstatymiškai (netgi konstituciškai) svarbesnės yra teisės.

Ant daugumos ligoninių sienų galima pamatyti iškabintas „Paciento teises“. Viena iš tų teisių yra informuoto paciento sutikimo teisė, kurią dar tiksliau galima pavadinti informuoto paciento pasirinkimo teise. Supažindintas su galimais įvairių gydymo metodų (arba negydymo) rezultatais, pacientas turi pasirinkti, kaip jis gydysis. Bronkse (Niujorkas) esančios Alberto Einšteino ligoninės preliminariame pareiškime dėl kraujo perpylimo ir Jehovos Liudytojų buvo sakoma: „Kiekvienas suaugęs pacientas, jei yra pajėgus, turi teisę atsisakyti gydymo, koks žalingas tas atsisakymas bebūtų jo sveikatai.“²

Nors gydytojai galbūt susirūpinę dėl etikos ir atsakomybės, teismai pabrėžia, kad paciento pasirinkimas yra svarbesnis.³ Niujorko apeliacinis teismas pareiškė, kad „svarbiausia [yra] paciento teisė nuspręsti dėl savo gydymo... Negalima tvirtinti, kad gydytojas pažeidžia savo teisinius ir profesinius įsipareigojimus, jeigu jis gerbia kompetentingo suaugusio paciento teisę atsisakyti medicininio gydymo“.⁴ Tas teismas taip pat pareiškė, kad „nors medikų etika svarbi, ji negali būti svarbesnė už čia išdėstytas pagrindines žmogaus teises. Svarbiausia yra asmens norai ir troškimai, o ne įstaigos reikalavimai“.⁵

Kai Liudytojas atsisako kraujo, gydytojai gali jausti sąžinės priekaištus manydami, kad nepadarys visko, kas įmanoma. Tačiau Liudytojas prašo sąžiningų gydytojų geriausio galimo pagal aplinkybes alternatyvaus gydymo. Mes dažnai turime pakeisti gydymo metodą taikydamiesi prie aplinkybių, pavyzdžiui, kai pacientas serga hipertonija, yra labai alergiškas antibiotikams arba kai neturima tam tikros brangios įrangos. Pacientai Liudytojai prašo gydytojų spręsti medicinines arba chirurgines problemas pagal jų pasirinkimą ir sąžinę, pagal jų moralinį ir religinį apsisprendimą susilaikyti nuo kraujo.

Daugybė pranešimų apie dideles operacijas, padarytas pacientams Liudytojams, parodo, kad daug gydytojų gali ramia sąžine ir sėkmingai laikytis reikalavimo nevartoti kraujo. Pavyzdžiui, 1981 metais Kūlis apžvelgė 1026 širdies ir kraujagyslių operacijas, iš kurių 22% buvo padaryta nepilnamečiams. Jis nustatė, „kad operuoti pacientus Jehovos Liudytojus ne ką pavojingiau negu kitus ligonius“.⁶ Kemburis⁷ pateikė ataskaitą apie dideles operacijas, padarytas Liudytojams; kai kuriems iš jų anksčiau buvo „atsisakyta padaryti neatidėliotiną operaciją, nes jie atsisakė kraujo“. Jis pasakė: „Visi pacientai prieš operaciją buvo patikinti, kad jų religiniai įsitikinimai bus gerbiami, kokia padėtis besusidarytų operacinėje. Dėl to nebuvo jokių neigiamų pasekmių.“

Kai pacientas yra Jehovos Liudytojas, reikalas liečia ne vien pasirinkimą, bet ir sąžinę.  Negalima galvoti tik apie gydytojo sąžinę. Nereikia pamiršti ir paciento sąžinės. Jehovos Liudytojai gyvybę laiko Dievo dovana, ir ją simbolizuoja kraujas. Jie sutinka su Biblijos įsakymu, kad krikščionys turi „susilaikyti nuo... kraujo“ (Apaštalų darbai 15:28, 29).⁸ Tad jeigu gydytojas norėdamas gero pažeistų tokio paciento tvirtus, senus religinius įsitikinimus, pasekmės gali būti liūdnos. Popiežius Jonas Paulius II pareiškė, kad verčiant žmogų nusižengti savo sąžinei „suduodamas pats skaudžiausias smūgis jo orumui. Tam tikrais atvejais tai blogiau negu fizinė mirtis ar nužudymas“.⁹

Jehovos Liudytojai atsisako kraujo dėl religijos, tačiau vis daugiau pacientų ne Liudytojų nusprendžia vengti kraujo dėl tokių pavojų kaip AIDS, „ne A ir ne B“ hepatitas bei imuninės reakcijos. Mes galime pareikšti jiems savo nuomonę, kad tokie pavojai atrodo nežymūs, lyginant su nauda. Tačiau, kaip pabrėžė Amerikos medikų asociacija, būtent pacientas „galutinai nusprendžia, ar jis sutiks su gydytojo rekomenduojamu gydymu arba operacija, ar rizikuos gyventi be to. Tai yra natūrali kiekvieno asmens teisė, kurią pripažįsta įstatymas“.¹⁰

Kalbėdamas apie tai Maklinas¹¹ aptarė pavojaus ir naudos klausimą, susijusį su vienu Liudytoju, „kuris rizikavo mirtinai nukraujuoti be perpylimo“. Vienas medicinos studentas pasakė: „Jo mąstymas išliko sveikas. Ką jūs darote, kai dėl religinių įsitikinimų atsisakoma vienintelio gydymo metodo?“ Maklinas samprotavo: „Mes galbūt esame tvirtai įsitikinę, kad tas žmogus klysta. Tačiau Jehovos Liudytojai įsitikinę, kad perpylimo... pasekmė [gali] būti amžinas pasmerkimas. Mes esame mokomi analizuoti pavojus ir naudą medicinoje, bet jei pagalvotume, ar dėl likusio gyvenimo žemėje verta būti amžinai pasmerktam, analizuotume tai visai kitoje šviesoje.“¹¹

Vercilas ir Diuprėjus,¹² norėdami pabrėžti, kaip svarbu užtikrinti globotinių saugumą, šiame Journal numeryje nurodė „Osborno bylą“, tačiau kaip ji buvo išspręsta? Tai buvo sunkiai sužeisto dviejų nepilnamečių vaikų tėvo atvejis. Teismas nustatė, kad, jeigu jis mirtų, giminaičiai materialiai ir dvasiškai rūpintųsi jo vaikais. Taigi, kaip ir kitais nesenais atvejais,¹³ teismas nustatė, jog valstybė neturi jokios įtikinamos priežasties pateisinti paciento gydymo pasirinkimo nepaisymą; teismo įsikišimas ir įgaliojimas gydyti pacientą jam visiškai nepriimtinu metodu būtų nepateisinamas.¹⁴ Tas pacientas buvo gydomas alternatyviu būdu, išgijo ir toliau rūpinosi savo šeima.

Argi ne tiesa, kad daugeliu atvejų, su kuriais gydytojai susiduria arba tikriausiai dar susidurs, galima apsieiti be kraujo? Medicinos problemas mes tyrinėjame ir žinome geriausiai, tačiau pacientai yra žmonės ir jų asmeniškų vertybių bei tikslų negalima ignoruoti. Jie geriausiai žino, kas jiems svarbiau, kokios yra jų moralės normos ir sąžinė — dalykus, suteikiančius jų gyvenimui prasmę.

Pagarba pacientų Liudytojų religinei sąžinei gali tapti mūsų įgūdžių išbandymu. Tačiau stengdamiesi atlaikyti jį mes pabrėžiame, kokios svarbios yra teisės, kurias visi labai branginame. Džonas Stiuartas Milis tinkamai rašė: „Jokia visuomenė, apskritai negerbianti šių teisių, nėra laisva, kokia bebūtų jos valdymo forma... Kiekvienas žmogus yra teisėtas savo kūno, proto ir dvasios sveikatos saugotojas. Žmonės laimi daugiau leisdami vienas kitam gyventi kaip kuriam patinka negu versdami visus gyventi taip, kaip patinka kitiems.“¹⁵

ŠALTINIAI

1. Appelbaum PS, Roth LH: Patients who refuse treatment in medical hospitals. JAMA 1983; 250:1296—1301.

2. Macklin R: The inner workings of an ethics committee: Latest battle over Jehovah’s Witnesses. Hastings Cent Rep 1988; 18(1):15—20.

3. Bouvia v Superior Court, 179 Cal App 3d 1127, 225 Cal Rptr 297 (1986); In re Brown, 478 So 2d 1033 (Miss 1985).

4. In re Storar, 438 NYS 2d 266, 273, 420 NE 2d 64, 71 (NY 1981).

5. Rivers v Katz, 504 NYS 2d 74, 80 n 6, 495 NE 2d 337, 343 n 6 (NY 1986).

6. Dixon JL, Smalley MG: Jehovah’s Witnesses. The surgical/ethical challenge. JAMA 1981; 246:2471—2472.

7. Kambouris AA: Major abdominal operations on Jehovah’s Witnesses. Am Surg 1987; 53:350—356.

8. Jehovah’s Witnesses and the Question of Blood. Brooklyn, NY, Watchtower Bible and Tract Society, 1977, p. 1—64.

9. Pope denounces Polish crackdown. NY Times, 1982, sausio 11, p. A9.

10. Office of the General Counsel: Medicolegal Forms with Legal Analysis. Chicago, American Medical Association, 1973, p. 24.

11. Kleiman D: Hospital philosopher confronts decisions of life. NY Times, 1984, sausio 23, p. B1, B3.

12. Vercillo AP, Duprey SV: Jehovah’s Witnesses and the transfusion of blood products. NY State J Med 1988; 88:493—494.

13. Wons v Public Health Trust, 500 So 2d 679 (Fla Dist Ct App) (1987); Randolph v City of New York, 117 AD 2d 44, 501 NYS 2d 837 (1986); Taft v Taft, 383 Mass 331, 446 NE 2d 395 (1983).

14. In re Osborne, 294 A 2d 372 (DC Ct App 1972).

15. Mill JS: On liberty, in Adler MJ (ed): Great Books of the Western World. Chicago, Encyclopaedia Britannica, Inc, 1952, t. 43, p. 273.