Tu turi teisę rinktis

Šiuolaikiniai medicinos metodai (vadinami pavojaus ir naudos analize) leidžia gydytojams ir pacientams lengviau bendradarbiauti siekiant išvengti gydymo krauju. Gydytojai pasveria tokius faktorius kaip tam tikrų vaistų ar operacijos pavojingumas ir galima nauda. Pacientai taip pat gali aiškinti tai.

Paimkime vieną pavyzdį, kuris gali būti žinomas žmonėms daugelyje vietų — lėtinis tonzilitas. Jeigu tu susirgtum šia liga, tikriausiai eitum pas gydytoją. Tu galbūt netgi pasitartum su dviem gydytojais, nes  sveikatos specialistai dažnai pataria sužinoti ir antrą nuomonę. Vienas galbūt rekomenduos operaciją. Jis nusakys, ką tai reiškia: kiek laiko reikės gulėti ligoninėje, ar bus skausminga ir kiek kainuos. Kalbėdamas apie pavojus, jis pasakys, kad didelio kraujoplūdžio paprastai nebūna ir mirties nuo tokios operacijos atvejų labai maža. Tačiau kitas paklaustas gydytojas paskatins tave pabandyti gydytis antibiotikais. Jis paaiškins, kokie reikalingi vaistai, kiek tikėtina sėkmė ir kokios bus išlaidos. O apie pavojus jis pasakys, kad šie vaistai tik labai nedaugeliui pacientų padaro gyvybei gresiantį poveikį.

Abu kompetentingi gydytojai tikriausiai apsvarstė pavojus ir naudą, bet dabar tu turi pasverti tuos pavojus ir galimą naudą, taip pat kitus veiksnius, kuriuos tu žinai geriausiai. (Tu pats geriausiai gali apsvarstyti tokius aspektus kaip tavo emocinė ir dvasinė stiprybė, šeimos finansinė padėtis, poveikis šeimai ir tavo principai.) Tada tu pasirenki. Būdamas informuotas, tu galbūt pasirinksi vienokį gydymo būdą, tačiau atsisakysi kitokio.

Šitaip būtų ir tada, jeigu lėtiniu tonzilitu sirgtų tavo vaikas. Rizika, nauda ir gydymo metodai būtų nurodyti jums, mylintys tėvai, — jus tai labiausiai liečia ir jūs turėsite patirti pasekmes. Viską apsvarstę, remdamiesi žiniomis, jūs galite apsispręsti šiuo klausimu, liečiančiu jūsų vaiko sveikatą ir netgi gyvybę. Galbūt jūs leisite operuoti, nors tai kelia tam tikrą pavojų. Kiti tėvai galbūt pasirinks antibiotikus, nors jie irgi kelia pavojų. Kaip skiriasi gydytojų patarimai, taip skiriasi pacientų arba tėvų nuomonės, kas yra geriausia. Tai ir yra galimybė remiantis žiniomis (apie pavojus ir naudą) apsispręsti.

O kaip su kraujo vartojimu? Joks žmogus, objektyviai ištyręs faktus, negali paneigti, kad kraują perpilti labai pavojinga. Gyd. Čarlsas Haginsas, didelės Masačusetso bendrojo tipo ligoninės perpylimų tarnybos direktorius, labai aiškiai pareiškė: „Kraujas niekada nebuvo mažiau pavojingas negu dabar. Bet vis dėlto jo negalima laikyti nepavojingu. Tai pati pavojingiausia medžiaga, kurią mes vartojame medicinoje“ (The Boston Globe Magazine, 1990 m. vasario 4 d.).

Visai pagrįstai medikams buvo patarta: „Įvertinant kraujo perpylimo naudą ir pavojus, būtina iš naujo tinkamai nustatyti, kiek jis pavojingas, ir ieškoti kitų galimybių“ (kursyvas mūsų) (Perioperative Red Cell Transfusion, Nacionalinių sveikatos institutų pasitarimas, 1988 m. birželio 27—29 d.).

Gydytojų nuomonės apie kraujo vartojimo naudingumą ir pavojų gali skirtis. Vienas gali daryti daug perpylimų ir būti įsitikinęs, kad rizikuoti verta. Kitam tokia rizika gali atrodyti nepateisinama, nes jis yra pasiekęs gerų rezultatų gydydamas be kraujo. Tačiau galutinį sprendimą turi priimti tu — pacientas arba tėvas ar motina. Kodėl? Kadangi tai liečia tavo (arba tavo vaiko) kūną, gyvybę, etikos principus ir nepaprastai svarbius santykius su Dievu.

TAVO TEISĖ PRIPAŽĮSTAMA

Šiandien daugelyje vietų pacientas turi nepažeidžiamą teisę nuspręsti, kokį gydymą jis pasirinks. „Žiniomis pagrįsto sutikimo įstatymas paremtas dviem prielaidomis: pirma, pacientas turi teisę gauti pakankamai informacijos, kad galėtų  remdamasis žiniomis apsispręsti dėl rekomenduojamo gydymo; ir antra, pacientas gali nuspręsti priimti arba nepriimti gydytojo pasiūlymą. ... Jeigu manoma, kad pacientai neturi teisės pasakyti „ne“ arba „taip“ ir netgi „taip“ su sąlygomis, žiniomis pagrįstam sutikimui iš esmės nelieka pagrindo“ (Informed Consent—Legal Theory and Clinical Practice, 1987 m.). *

Kai kurie pacientai susiduria su pasipriešinimu, kai bando pasinaudoti savo teise. Prieštarauti gali draugas, turintis tvirtą nuomonę apie tonzilektomiją arba antibiotikus. O galbūt gydytojas, įsitikinęs savo patarimo teisingumu. Netgi gali būti, kad dėl teisinių ar finansinių priežasčių nesutinka kuris nors ligoninės tarnautojas.

„Daug ortopedų nutaria neoperuoti pacientų [Liudytojų], — sako gyd. Karlas L. Nelsonas. — Mes manome, kad pacientas turi teisę atsisakyti bet kokio gydymo metodo. Jeigu techniškai įmanoma saugiai operuoti be tam tikros priemonės, pavyzdžiui, perpylimo, tai turi būti viena iš galimybių“ (The Journal of Bone and Joint Surgery, 1986 m. kovo mėn.).

Supratingas pacientas nevers gydytojo taikyti metodą, kuriuo gydyti jis nėra įgudęs. Tačiau, kaip pažymėjo gyd. Nelsonas, daug atsidavusių savo darbui gydytojų gali prisiderinti prie paciento įsitikinimų. Vienas Vokietijos pareigūnas teigė: „Gydytojas negali atsisakyti pagelbėti... manydamas, kad Jehovos Liudytojo atveju jis negali pasinaudoti visomis medicinos galimybėmis. Jis vis tiek privalo padėti, net jeigu jo galimybės apribojamos“ (Der Frauenarzt, 1983 m. gegužės — birželio mėn.). O ir ligoninės yra ne vien tam, kad uždirbtų pinigus, bet kad tarnautų visiems žmonėms be išimties. Katalikų teologas Ričardas Dž. Divainas pareiškė: „Nors ligoninės personalas turi dėti visas pastangas išsaugoti paciento gyvybę ir sveikatą, reikia žiūrėti, kad medicininė pagalba nepažeistų [jo] sąžinės. Be to, gydytojai turi vengti bet kokios prievartos — neįkalbinėti paciento ir neprašyti teismo leidimo prievarta perpilti kraują“ (Health Progress, 1989 m. birželio mėn.).

GERIAU NEI TEISMAI

Daug žmonių sutinka, kad teismas — ne vieta spręsti asmeniškus gydymo klausimus. Kaip tu jaustumeis, jeigu nuspręstum gydytis antibiotikais, bet kas nors kreiptųsi į teismą leidimo prievarta padaryti tau tonzilektomiją? Gydytojas galbūt nori suteikti, jo požiūriu, geriausią pagalbą, tačiau jis neturi siekti teismo leidimo paminti tavo pagrindines teises. Ir kadangi pagal Bibliją susilaikyti nuo kraujo dorovės atžvilgiu taip pat svarbu kaip vengti ištvirkavimo, krikščioniui prievarta padarytas kraujo perpylimas būtų tolygus prievartiniam seksui — išprievartavimui (Apaštalų darbai 15:28, 29).

Tačiau leidinyje Informed Consent for Blood Transfusion (1989 m.) pranešama, kad kai kurie teismai taip nerimauja, kai pacientas dėl savo religinių teisių linkęs rizikuoti,  „kad jie padaro tam tikrų teisinių išimčių — kitaip tariant, teisinių klastočių — ir leidžia padaryti perpylimą“. Jie galbūt mėgina pateisinti tai sakydami, kad pacientė yra nėščia arba kad yra išlaikytinių. „Tai yra teisinės klastotės, — sakoma knygoje. — Kompetentingi suaugusieji gali atsisakyti gydymo.“

Kai kurie reikalaujantieji kraujo perpylimo neatsižvelgia į faktą, kad Liudytojai neatsisako visų gydymo metodų. Jie atsisako tik vienokio gydymo, kuris, netgi pasak specialistų, labai pavojingas. Paprastai gydymo problemą galima išspręsti įvairiais būdais. Vienas pavojingas vienaip, kitas — kitaip. Ar gali teismas arba gydytojas lyg tėvas žinoti, kokia rizika yra „tau geriausia“? Tai turi nuspręsti tu. Jehovos Liudytojai tikrai nenori, kad už juos nuspręstų kas nors kitas; už tai jie patys atsakingi Dievui.

Jeigu teismas prievarta skirtų tau nepriimtiną gydymo metodą, kaip tai paveiktų tavo sąžinę ir motyvą, dėl ko tu gyveni? Gyd. Konradas Drebingeris rašė: „Tik dėl nederamo išdidumo gydytojas galėtų versti pacientą prieš savo sąžinę priimti siūlomą gydymą, ir nors taip gydytų jį fiziškai, bet jo psichikai suduotų mirtiną smūgį“ (Der Praktische Arzt, 1978 m. liepos mėn.).

MEILINGAS RŪPINIMASIS VAIKAIS

Teismo bylos dėl kraujo dažniausiai liečia vaikus. Atsitinka, kad mylintiems tėvams pagarbiai paprašius gydyti be kraujo, kai kurie medikai kreipiasi į teismą paramos, norėdami perpilti kraują. Žinoma, krikščionys pritaria įstatymams ir teismo veiksmams apsaugoti vaikus nuo netinkamo elgesio su jais ar nesirūpinimo. Galbūt tu esi skaitęs apie atvejus, kai tėvai žiauriai pasielgdavo su vaiku arba nesuteikdavo jam jokios medicininės pagalbos. Kaip baisu! Aišku, valstybė gali ir turi įsikišti, kad apsaugotų apleistą vaiką. Vis dėlto nesunku suprasti, kad visai kas kita yra, kai rūpestingas tėvas prašo kokybiško gydymo be kraujo.

Tokios teismo bylos paprastai iškeliamos dėl vaiko, gulinčio ligoninėje. Kaip ir kodėl vaikas joje atsidūrė? Beveik visada savo vaiką ten būna atvežę susirūpinę tėvai, kad jam būtų suteikta gera pagalba. Kaip Jėzui rūpėjo vaikai, taip ir krikščionys tėvai rūpinasi savaisiais. Biblijoje kalbama apie ‛motiną, globojančią savo kūdikius’. Jehovos Liudytojai taip pat karštai myli savo vaikus (1 Tesalonikiečiams 2:7; Mato 7:11; 19:13-15).

Žinoma, visiems tėvams tenka priimti sprendimus, susijusius su jų vaikų saugumu ir gyvybe: ar namus šeima apšildys dujomis, ar skystu kuru? Ar jie pasiims vaiką į tolimą kelionę? Ar leis jam eiti maudytis? Visais atvejais rizikuojama, netgi gyvybe. Tačiau visuomenė pasikliauja tėvų nuožiūra, tad jų balsas yra lemiamas beveik visais klausimais, liečiančiais jų vaikus.

JAV Aukščiausiasis teismas 1979 metais aiškiai pareiškė: „Įstatyminė šeimos samprata pagrįsta prielaida, kad tėvai turi tai, ko trūksta vaikui, — brandumo, patirties ir nuovokos — ko reikia sprendžiant sunkius gyvenimo klausimus. ... Vien dėl to, kad tėvo ar motinos sprendimas [gydymo klausimu] yra rizikingas, teisės nuspręsti iš tėvų savaime neperima koks nors šalies organas arba pareigūnas“ (Parham v. J.R.).

 Tais pačiais metais Niujorko apeliacinis teismas pareiškė: „Pats reikšmingiausias faktorius, parodantis, ar vaikui nesuteikiama tinkama medicininė pagalba..., yra tai, ar tėvai pasirūpino tinkamu savo vaiko gydymu atsižvelgdami į visas aplinkybes. Klausimas ne tas, ar tėvų sprendimas ‛teisingas’, ar ‛klaidingas’, nes šiandieninėje medicinos praktikoje, nepaisant jos didelės pažangos, labai retai galima padaryti tokią galutinę išvadą. Be to, teismas negali imtis tėvo pavaduotojo vaidmens“ (In re Hofbauer).

Prisimink pavyzdį tėvų, turinčių pasirinkti operaciją arba antibiotikus. Abu gydymo metodai kažkuo pavojingi. Mylintys tėvai turi pasverti pavojus, naudą bei kitus veiksnius ir tuomet pasirinkti. Dėl to gyd. Džonas Samuelis (1989 m. spalio mėn. Anesthesiology News numeryje) pasiūlė peržvelgti leidinį Guides to the Judge in Medical Orders Affecting Children (Taisyklės teisėjui, duodančiam nurodymus dėl vaikų gydymo), kuriame buvo išreikštas toks požiūris:

„Medicina nėra tiek pažengusi, kad gydytojas galėtų pagrįstai įsitikinęs numatyti, ar jo pacientas gyvens, ar mirs... Jeigu procedūrą galima pasirinkti, — jeigu, pavyzdžiui, gydytojas rekomenduoja metodą, kurio sėkmės tikimybė yra 80 procentų, bet jo nenori tėvai, tačiau tėvai sutinka su procedūra, kurios sėkmės tikimybė yra tik 40 procentų, — gydytojas turi gydyti rizikingesniu, tačiau tėvams priimtinu būdu.“

Atsižvelgiant į daugelį išaiškėjusių mirtinų kraujo vartojimo medicinoje pavojų ir į tai, kad yra daug veiksmingų alternatyvių gydymo metodų, argi nebūtų mažiau pavojinga vengti kraujo?

Suprantama, krikščionys apsvarsto daugelį veiksnių, jeigu jų vaiką reikia operuoti. Kiekviena operacija, ar kraujas vartojamas, ar ne, yra pavojinga. Kuris chirurgas galėtų ką nors garantuoti? Tėvai galbūt žino atvejų, kai gabūs gydytojai labai sėkmingai operavo Liudytojų vaikus be kraujo. Tad net jeigu gydytojas ar koks ligoninės tarnautojas labiau norėtų daryti kitaip, argi jam nebūtų protinga bendradarbiauti su meilingais tėvais, užuot pradėjus įtemptą ir ilgą teisinę kovą? Arba tėvai gali perkelti savo vaiką į kitą ligoninę, kurios personalas yra įgudęs gydyti tokiais atvejais ir noriai sutinka. Gydymas be kraujo tikriausiai bus netgi geresnis, nes gali padėti šeimai „pasiekti teisėtus medicininius ir nemedicininius tikslus“, kaip jau pažymėjome anksčiau.

[Išnaša]

 [Rėmelis 18 puslapyje]

IŠVADAVIMAS NUO TEISINIŲ RŪPESČIŲ

Tu galbūt stebiesi: ‛Kodėl kai kurie gydytojai ir ligoninės skuba gauti teismo nurodymą perpilti kraują?’ Kai kur taip yra dėl atsakomybės baimės.

Nėra pagrindo nerimauti, kai Jehovos Liudytojai renkasi gydymą be kraujo. Vienas Alberto Einšteino medicinos koledžo (JAV) gydytojas rašė: „Dauguma [Liudytojų] noriai pasirašo Amerikos medikų asociacijos blanką, atleidžiantį gydytojus ir ligonines nuo atsakomybės, ir daugelis nešiojasi Medicininio įspėjimo kortelę. Tinkamai pasirašytas ir datuotas blankas ‛Atsisakymas priimti kraujo produktus’ yra teisiškai įpareigojantis susitarimas“ (Anesthesiology News, 1989 m. spalio mėn.).

Taip, Jehovos Liudytojai bendradarbiauja siūlydami teisinį užtikrinimą, kad gydytojas ar ligoninės personalas neužsitrauks atsakomybės imdamasis reikalaujamo gydymo be kraujo. Kaip medicinos specialistai ir rekomendavo, kiekvienas Liudytojas nešiojasi Medicininį dokumentą. Jis yra kasmet atnaujinamas, ir jį pasirašo pats asmuo bei liudininkai — dažnai artimiausieji jo šeimos nariai.

Ontarijo (Kanada) Aukščiausiasis teismas 1990 metų kovo mėnesį priėmė sprendimą, kuriame buvo išreikštas palankus požiūris į tokį dokumentą: „Ši kortelė yra galiojantis rašytinis pareiškimas, kuriuo jos savininkas gali teisėtai pasinaudoti raštiškai nustatydamas susitarimo su gydytoju sąlygas.“ Leidinyje Medicinsk Etik (1985 m.) profesorius Danielis Andersenas rašė: „Jeigu pacientas raštu aiškiai pareiškė, kad jis yra Jehovos Liudytojas ir jokiomis aplinkybėmis nenori kraujo, pagarba paciento teisei apsispręsti reikalauja gerbti jo norą, tarsi jis būtų išreikštas žodžiu.“

Liudytojai taip pat mielai pasirašo ligoninės pateikiamą sutikimo blanką. Blanke, naudojamame vienoje Freiburgo (Vokietija) ligoninėje, yra vieta, kur gydytojas gali aprašyti, kokią informaciją apie gydymą jis suteikė ligoniui. Virš gydytojo ir paciento parašų blanke rašoma: „Kaip Jehovos Liudytojų religinės organizacijos narys, aš kategoriškai atsisakau svetimo kraujo ar kraujo komponentų vartojimo per mano operaciją. Aš žinau, kad dėl to numatoma reikalinga procedūra yra pavojingesnė, nes gali būti komplikacijų dėl kraujavimo. Man tai buvo išsamiai paaiškinta, ir aš reikalauju, kad reikalinga operacija būtų padaryta be svetimo kraujo ar kraujo komponentų“ (Herz Kreislauf, 1987 m. rugpjūčio mėn.).

Iš tikrųjų gydyti be kraujo gali būti mažiau rizikinga. Tačiau čia pabrėžiama tai, jog pacientai Liudytojai su džiaugsmu išvaduoja medikus nuo bet kokių nereikalingų rūpesčių, kad jie galėtų daryti tai, ką yra įsipareigoję — padėti žmonėms pasveikti. Kaip savo straipsnyje „Didelės pilvo operacijos Jehovos Liudytojams“ nurodė gyd. Anželos A. Kemburis, šis bendradarbiavimas naudingas visiems:

„Prieš operaciją pasirašytą susitarimą chirurgas turi laikyti privalomu ir turi jo laikytis, kas beatsitiktų per operaciją arba po jos. [Tai] teigiamai nuteikia pacientus jų chirurginio gydymo atžvilgiu ir nukreipia chirurgo dėmesį nuo teisinių ir filosofinių klausimų į chirurginius bei techninius; tuomet jis gali siekti geriausių rezultatų ir geriausiai pasitarnauti paciento interesams“ (The American Surgeon, 1987 m. birželio mėn.).

[Rėmelis 19 puslapyje]

„Nenuosaikus medicinos technologijos taikymas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šiuo metu vis daugiau lėšų išleidžiama sveikatos apsaugai. ... Ypač paminėtinas kraujo perpylimas šiuo atžvilgiu, nes jis daug kainuoja ir gali būti labai pavojingas. Todėl Jungtinė Amerikos ligoninių akreditavimo komisija kraujo perpylimą nustatė esant ‛labai dažną, didžiai rizikingą ir nepatikimą’“ („Transfusion“, 1989 m. liepos — rugpjūčio mėn.).

[Rėmelis 20 puslapyje]

Vokietija: „Paciento teisė apsispręsti yra svarbesnė už pagalbos teikimo ir gyvybės išsaugojimo principą. Todėl negali būti daromas kraujo perpylimas prieš paciento valią“ („Herz Kreislauf“, 1987 m. rugpjūčio mėn.).

Ispanija: „Perpilti kraujo ar jo elementų sveikai mąstančiam suaugusiam Jehovos Liudytojui prieš jo pareikštą valią tikriausiai yra neteisėta, nes tuo pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Ir, mūsų požiūriu, tai akivaizdžiai neetiška“ („Revista Española de Cardiologia“, 1981 m. rugsėjo — spalio mėn.).

Olandija: „Ar iš tikrųjų gydytojas privalo paisyti tokio [kraujo] atsisakymo? Sveikatos teisių žinovai teigia, kad tuo neabejojama. [Profesorius gyd. H. J. J.] Lynenas pasakė, kad teisė apsispręsti yra pirmutinė paciento teisė... ‛Tik pacientas turi teisę nuspręsti dėl savo gyvybės’“ („Actuele Zaken“, 1988 m. rugpjūčio — rugsėjo mėn.).

[Rėmelis 21 puslapyje]

„Aš pastebėjau, kad [Jehovos Liudytojų] šeimos yra vieningos ir jose vyrauja meilė, — praneša gyd. Lorencas S. Frenkelis. — Vaikai yra išauklėti, rūpestingi ir pagarbūs. ... Atrodo, jose netgi labiau laikomasi medicininių nurodymų, o tai byloja, jog norima gydymo, jeigu jis neprieštarauja jų įsitikinimams“ (M. D. Andersono ligoninės ir onkologinio instituto pediatrijos skyrius [Hiustonas, JAV], 1985 m.).

[Rėmelis 22 puslapyje]

„Bijau, kad būna atvejų, — pareiškia gyd. Džeimsas L. Flečeris Jaunesnysis, — kai profesionalo išdidumas aptemdo sveiką medicininę nuovoką. Gydymo metodai, laikomi ‛geriausiais šiandien’, rytoj yra keičiami arba atmetami. Kas yra pavojingiau — ‛religingas tėvas’ ar įžūlus gydytojas, įsitikinęs, kad jo siūlomas gydymo metodas yra būtinas?“ („Pediatrics“, 1988 m. spalio mėn.)