Ar yra pomirtinis gyvenimas?

„Medis turi vilties: jei bus nukirstas, jis vėl žaliuoja... Argi numiręs žmogus vėl bus gyvas?“ (SENOVĖS PRANAŠAS MOZĖ)

1—3. Kaip daugelis ieško paguodos netekę mirusių artimųjų?

VIENUOSE Niujorko laidojimo namuose draugai ir šeimos nariai paeiliui tyliai eina prie atviro karsto. Jie įdėmiai žvelgia į 17-mečio jaunuolio kūną. Mokyklos draugai vos beatpažįsta jį. Dėl chemoterapijos išretėjo jo plaukai; vėžys išsekino kūną. Ar tai iš tikrųjų jų draugas? Tik prieš keletą mėnesių jis buvo kupinas idėjų, klausimų, energijos — kupinas gyvybės! Sielvarto palaužta jaunuolio motina guodžiasi bei raminasi mintimi, kad jos sūnus dar kažkaip gyvena. Paplūdusi ašaromis ji vis kartoja, ko buvo išmokyta: „Tomis dabar laimingesnis. Dievas norėjo, kad Tomis būtų su juo danguje.“

² Už maždaug 11 000 kilometrų Džamnagare (Indija) trys 58-erių metų verslininko sūnūs guldo savo tėvo kūną ant laidotuvių laužo. Plieskiant pusiauryčio saulei vyriausias sūnus pradeda kremavimo procedūrą; jis deglu uždega medinius rąstus ir apipila tėvo lavoną kvapiu smilkalų mišiniu. Liepsnos spragsėjimą nustelbia brahmano kartojami sanskritiški mantros žodžiai: „Tegu siela, kuri niekada nemiršta, siekia vienybės su aukščiausiąja realybe.“

³ Tie trys kremaciją stebintys broliai kiekvienas sau svarsto: ‛Ar aš tikiu pomirtiniu gyvenimu?’ Įgiję išsilavinimą skirtingose pasaulio šalyse, jie mąsto skirtingai. Jauniausiasis įsitikinęs, kad jų mylimas tėvas persikūnys gyventi aukštesniame būvyje. Vidurinysis brolis tiki, kad mirusieji yra tam tikra prasme užmigę ir visiškai neturi sąmonės. Vyriausiasis bando susitaikyti su mirties realybe: jis mano, jog niekam tikrai nežinoma, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta.

Vienas klausimas, daug atsakymų

4. Koks klausimas daugelį amžių kamavo žmoniją?

⁴ Ar yra pomirtinis gyvenimas? Tas klausimas tūkstantmečius neduoda žmonijai ramybės. „Net ir teologai sutrinka iškilus [jam]“, — sako katalikų mokslininkas Hansas Kiungas. Visais amžiais įvairiausi žmonės svarstė tą temą ir atsakymų pateikta labai daug.

5—8. Ko įvairios religijos moko apie pomirtinį gyvenimą?

⁵ Daugelis nominaliųjų krikščionių tiki dangumi ir pragaru. Indusai tiki reinkarnacija. O musulmonų požiūrį vieno islamo religinio centro asistentas Amiras Muavja aiškina taip: „Mes tikime, kad po mirties bus teismo diena, kai jūs stosite  prieš Dievą Alachą tartum teisme.“ Pagal islamo tikėjimą, tada Alachas įvertins kiekvieno žmogaus gyvenimą ir pasiųs jį į rojų arba į pragaro ugnį.

⁶ Šri Lankoje ir budistai, ir katalikai, kam nors iš namiškių mirus, palieka plačiai atvertas duris bei langus. Uždegama aliejinė lempa, ir karstas padedamas taip, kad mirusiojo kojos būtų atgręžtos į lauko duris. Jie tiki, kad šios priemonės padeda velionio dvasiai, arba sielai, išeiti iš namų.

⁷ Ronaldo M. Bernto iš Vakarų Australijos universiteto teigimu, australai čiabuviai tiki, kad „žmogaus dvasia nesunaikinama“. Kai kurios Afrikos gentys mano, kad paprasti žmonės po mirties tampa vėlėmis, o įžymūs asmenys — protėvių dvasiomis, kurios bus gerbiamos ir maldaujamos kaip nematomi bendruomenės vadovai.

⁸ Kai kuriose šalyse įsitikinimai dėl neva egzistuojančių mirusiųjų sielų yra vietinių tradicijų ir nominaliosios krikščionybės mišinys. Pavyzdžiui, tarp daugelio Vakarų Afrikos katalikų bei protestantų yra paprotys žmogui mirus uždengti veidrodžius, kad niekas negalėtų pažvelgti ir pamatyti juose mirusiojo dvasios. Paskui, praėjus 40 dienų po mylimo asmens mirties, šeima ir draugai švenčia sielos žengimą į dangų.

Plačiai gvildenama tema

9, 10. Dėl kokio pagrindinio įsitikinimo dauguma religijų sutinka tarpusavyje?

⁹ Į klausimą, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta, atsakoma labai skirtingai, nelygu papročiai bei įsitikinimai. Tačiau dauguma religijų sutinka su vienu pagrindiniu požiūriu: kažkokia žmogaus dalis — siela, dvasia, vėlė — yra nemirtinga ir toliau gyvena po mirties.

¹⁰ Sielos nemirtingumu tiki beveik visos krikščioniškos religijos bei sektos, kurių yra tūkstančiai. Tai ir oficiali judaizmo doktrina. Induizme šiuo tikėjimu grindžiamas mokymas apie reinkarnaciją. Musulmonai tiki, kad siela atsiranda kartu su kūnu, bet gyvuoja ir po jo mirties. Kitų religijų — Afrikos animistų, sintoistų ir net budistų — mokymai šiuo atžvilgiu nedaug skiriasi.

11. Kaip kai kurie mokslininkai žiūri į sielos nemirtingumo idėją?

¹¹ Kai kurie laikosi priešingo požiūrio, jog žmogui mirštant sąmoningas gyvenimas baigiasi. Mintis, kad beasmenė, nemateriali, atsiskyrusi nuo kūno siela tęsia emocinį ir intelektinį gyvenimą, jiems atrodo neprotinga. XX amžiaus ispanų rašytojas ir mokslininkas Migelis de Unamunas rašo: „Tikėti sielos nemirtingumu reiškia trokšti, kad siela būtų nemirtinga, bet trokšti su tokiu nusistatymu, jog tas noras temdytų sveiką protą ir taptų nepagrįstas.“ Tarp tų, kurie netikėjo žmogaus nemirtingumu, yra žinomi senovės filosofai Aristotelis ir Epikūras, gydytojas Hipokratas, Škotijos filosofas Deividas Hiumas, arabų mokslininkas Averojus ir pirmasis Indijos ministras pirmininkas Džavaharlalas Neru.

12, 13. Kokie svarbūs klausimai kyla dėl mokymo apie sielos nemirtingumą?

¹² Štai klausimas: ar mes iš tikrųjų turime nemirtingą sielą? Jeigu siela tikrai nėra nemirtinga, kaip tas klaidingas mokymas galėjo įsišaknyti daugumoje šiuolaikinių religijų? Iš kur kilo ta idėja? Ir jeigu sulig žmogaus mirtimi siela tiesiog nustoja egzistavusi, kokia yra viltis mirusiesiems?

¹³ Ar galime rasti teisingus ir patenkinamus atsakymus? Taip! Į šiuos ir kitus klausimus bus atsakyta tolesniuose puslapiuose. Pirmiausia patyrinėkime, kaip atsirado sielos nemirtingumo doktrina.

[Studijų klausimai]