Kaip sielos nemirtingumo idėja prasiskverbė į Rytų religijas

„Visuomet maniau, kad sielos nemirtingumas yra universali tiesa, kurią pripažįsta kiekvienas. Todėl tikrai nustebau sužinojęs, jog kai kurie Rytų ir Vakarų didieji protai karštai pasisakė prieš tą tikėjimą. Dabar man įdomu, kaip nemirtingumo idėja atsirado indų sąmonėje“ (UNIVERSITETO STUDENTAS, IŠAUKLĖTAS INDUIZMO DVASIA).

1. Kodėl mums rūpi žinoti, kaip žmogaus nemirtingumo doktrina atsirado ir paplito įvairiose religijose?

KAIP idėja, kad žmogus turi nemirtingą sielą, prasiskverbė į induizmą ir kitas Rytų religijas? Šis klausimas rūpi netgi Vakarų pasaulio žmonėms, neišmanantiems anų religijų, nes nuo to įsitikinimo priklauso kiekvieno asmens požiūris į ateitį. Kadangi mokymas apie žmogaus nemirtingumą šiandien yra būdingas daugumai religijų, žinodami, kaip ši samprata formavosi, tikrai geriau suprasime vieni kitus, lengviau rasime bendrą kalbą.

2. Kaip Indija padarė didelę religinę įtaką Azijai?

² Lankasterio universiteto (Britanija) religijos studijų profesorius Ninjanas Smartas pažymi: „Didžiausią religinę įtaką Azijai daro Indija. Ir ne vien dėl to, kad Indijoje atsirado daugybė tikėjimų — induizmas, budizmas, džainizmas, sikizmas ir kiti, — o todėl, kad vienas iš jų, tai yra budizmas, smarkiai paveikė iš esmės visos Rytų Azijos kultūrą.“ Užtat daugelis kultūrų „iki šiol laiko Indiją savo dvasine tėvyne“, — sako indų mokslininkas Nikilananda. Tad kaip šis mokymas apie nemirtingumą prasiskverbė į Indiją ir kitas Azijos šalis?

Induizmo mokymas apie reinkarnaciją

3. Kas, pasak vieno istoriko, sielų persikėlimo idėją galėjo paskleisti Indijoje?

³ Šeštajame amžiuje p. m. e., kai Pitagoras ir jo pasekėjai Graikijoje gynė sielų persikėlimo (transmigracijos) teoriją, indų išminčiai, gyvenę palei Indo ir Gango krantus, plėtojo tą pačią mintį. Vienalaikis šio tikėjimo pasirodymas „Graikijoje ir Indijoje vargu ar atsitiktinis“, — sako istorikas Arnoldas Toinbis. „Galimas dalykas, — nurodo Toinbis, — ir vienur, ir kitur reiškėsi Eurazijos klajoklių bendruomenė, VIII ir VII amžiuje p. m. e. atklydusi į Indiją, Pietvakarių Aziją — sausringą teritoriją pagal šiaurinį Juodosios jūros krantą — ir Balkanus bei Anatolijos pusiasalį.“ Eurazijos klajoklių gentys sielų persikėlimo idėją, matyt, atsinešė su savimi į Indiją.

4. Kodėl sielų persikėlimo idėja buvo patraukli indų išminčiams?

⁴ Induizmas atsirado Indijoje daug anksčiau, kai ten apie 1500 m. p. m. e. apsigyveno arijai. Iš pat pradžių induizmas palaikė įsitikinimą, kad siela skiriasi nuo kūno ir toliau gyvena po mirties. Todėl indai garbino protėvius ir ruošdavo maistą savo mirusiųjų sieloms. Po kelių šimtmečių Indiją pasiekusi sielų persikėlimo  idėja tikriausiai buvo patraukli indų išminčiams, sprendusiems visuotinę blogio ir žmonijos kančių problemą. Derindami šią idėją su vadinamuoju karmos dėsniu — priežasties ir pasekmės dėsniu — indų išminčiai plėtojo reinkarnacijos teoriją. Pagal ją, už geras savybes ar blogą elgesį atlyginama ar baudžiama kitame gyvenime.

5. Koks, pagal induizmą, yra galutinis sielos tikslas?

⁵ Tačiau induizmo mokymui apie sielą įtakos turėjo dar viena sąvoka. Enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics sakoma: „Atrodo, tuo pat metu, kai buvo sukurta sielų persikėlimo ir karmos teorija, ar netgi anksčiau, mažame Š. Indijos intelektualų būrelyje pamažu ėmė formuotis... kita idėja — filosofinė Brahmano-Atmano [aukščiausiojo ir amžino Brahmano, aukščiausiosios realybės] sąvoka.“ Ta idėja buvo susieta su reinkarnacijos teorija ir taip apibrėžtas galutinis induistų tikslas — išsilaisvinti iš šio persikėlimų rato ir susivienyti su aukščiausiąja realybe. Induistai tiki, jog tai pasiekiama visuotinai priimtinos elgsenos ugdymusi ir ypatingu induizmo pažinimu.

6, 7. Koks yra šiuolaikinio induizmo požiūris į pomirtinį gyvenimą?

⁶ Taip sielų persikėlimo idėją derindami su karmos dėsniu ir Brahmano samprata, indų išminčiai ją padarė reinkarnacijos doktrina. Poetas, Nobelio premijos laureatas ir buvęs Meksikos ambasadorius Indijoje Oktavijas Pasas rašo: „Plintant induizmui plito ir idėja, ... kuri yra brahmanizmo, budizmo ir kitų Azijos religijų pamatas: metempsichozė, tai yra sielų keliavimas per daugelį gyvenimų.“

⁷ Reinkarnacijos doktrina yra pagrindinė šiuolaikinio induizmo atrama. Indų filosofas Nikilananda sako: „Kiekvienas pamaldus induistas yra įsitikinęs: įgyti nemirtingumą — tai ne vien keleto išrinktųjų privilegija, o visų prigimtinė teisė.“

Atgimimų ratas budizmo religijoje

8—10. a) Kaip budizmas apibūdina egzistenciją? b) Kaip vienas budistų mokslininkas aiškina atgimimą?

⁸ Budizmas atsirado Indijoje maždaug 500 m. p. m. e. Remiantis budistų tradicija, budizmo pradininkas yra indų princas Sidharta Gautama, kuris, patyręs nušvitimą, tapo žinomas kaip Buda. Kadangi ši religija kilo iš induizmo, jos mokymai panašūs į induistų mokymus. Pagal budizmą, žmogaus egzistencija yra besisukantis atgimimų ir mirties ratas, ir, visai kaip pagal induizmą, kiekvieno asmens padėtį dabartiniame gyvenime nulemia jo ankstesnio gyvenimo darbai.

⁹ Bet kalbėdamas apie egzistenciją budizmas nemini sielos, toliau gyvenančios po mirties. „[Buda] matė vien trumpalaikes nutrūkstamas žmogaus psichologines būsenas, kurias vienija tik troškimas“, — pažymėjo Arnoldas Toinbis. Tačiau Buda tikėjo, kad kažkas — būvis ar jėga — pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Budistų mokslininkas dr. Valpola Rahula aiškina:

¹⁰ „Gyva būtybė yra tik fizinių ir protinių jėgų, arba energijų, derinys. Tai, ką mes vadiname mirtimi, yra visiškas fizinio kūno  neveiklumas. Ar, kūnui nustojus funkcionuoti, visos šios jėgos ir energijos išnyksta? Budizmas sako: ‛Ne.’ Valia, noras, troškimas egzistuoti, gyventi, vis atgimti yra didžiulė varomoji gyvenimo, egzistencijos ir net viso pasaulio jėga. Tai didžiausia jėga, didžiausia energija pasaulyje. Pagal budizmą, ji neišnyksta nustojus funkcionuoti kūnui, tai yra atėjus mirčiai, bet pasireiškia kita forma — atnaujina egzistenciją, ir tai vadinama atgimimu.“

11. Koks yra budisto požiūris į pomirtinį gyvenimą?

¹¹ Štai budisto požiūris į pomirtinį gyvenimą: egzistencija yra amžina, nebent asmuo pasiekia galutinį tikslą — nirvaną, išsivadavimą iš atgimimų ciklo. Nirvana nėra nei amžinos palaimos būsena, nei susiliejimas su aukščiausiąja realybe. Tai tiesiog nebūtis — „nemarumo šalis“ už žmogaus egzistencijos ribų. Tarptautinių žodžių žodynas (1985) nirvaną apibūdina kaip „išsivadavimą iš visų gyvenimo rūpesčių bei troškimų“. Užuot ieškoję nemirtingumo, budistai yra skatinami peržengti jo ribą — pasiekti nirvaną.

12—14. Kaip įvairios budizmo pakraipos perteikia nemirtingumo idėją?

¹² Plisdamas įvairiose Azijos šalyse, savo mokymais budizmas taikėsi prie vietinių religijų. Pavyzdžiui, mahajanos budizmas — srovė, vyraujanti Kinijoje ir Japonijoje, puoselėja tikėjimą gailestingaisiais bodisatvomis, arba ateities Budomis. Bodisatvos atideda savo pasinėrimą į nirvaną, kad vis iš naujo atgimę tarnautų kitiems ir padėtų pasiekti ją. Taip net ir pasiekus nirvaną galima pasirinktinai likti atgimimų rate.

¹³ Kita naujovė, ypač palietusi Kiniją ir Japoniją, yra Skaisčiosios vakarų žemės doktrina, sukurta Budos Amitabos, arba Amidos. Tie, kurie tikėdami šaukiasi Budos vardo, po mirties atgimsta Skaisčiojoje žemėje, arba rojuje, kur yra palankesnės sąlygos sulaukti galutinio nušvitimo. Kas išsirutuliojo iš šio mokymo? Minėtasis profesorius Smartas aiškina: „Nieko nuostabaus, kad rojaus grožybės, gyvai apibūdintos kai kuriuose mahajanos raštuose, užėmė žmonių vaizduotėje nirvanos vietą kaip aukščiausiasis tikslas.“

¹⁴ Tibeto budizme yra kitų vietinių įsitikinimų. Pavyzdžiui, Tibeto mirusiųjų knyga aprašo, kas asmeniui lemta tarpinėje būsenoje prieš atgimstant. Sakoma, kad mirusieji išvysta ryškią aukščiausiosios realybės šviesą, ir tie, kurie neatlaiko tos šviesos, neišsilaisvina, bet atgimsta. Akivaizdu, kad nemirtingumo idėją išreiškia įvairiausios budizmo pakraipos.

Protėvių garbinimas Japonijos religijoje — sintoizme

15—17. a) Kaip protėvių dvasių garbinimas įsigalėjo sintoizmo religijoje? b) Kodėl tikėjimas sielos nemirtingumu yra sintoizmo pagrindas?

¹⁵ Japonija buvo religinga dar iki budizmo, prigijusio šeštajame m. e. amžiuje. Jos  bevardė religija susidėjo iš įsitikinimų, sąlygojusių žmonių moralę bei papročius. Tačiau atsiradus budizmui, kilo poreikis japonų religiją atskirti nuo svetimosios. Taip pasirodė pavadinimas „sinto“, reiškiantis „dievų kelias“.

¹⁶ Kokio požiūrio į pomirtinį gyvenimą laikėsi pradinė sintoistų religija? Drėgnuose rajonuose pradėjus auginti ryžius, „užliejamų dirvų žemdirbyste turėjo verstis gerai organizuotos ir tvirtos bendruomenės, — aiškinama enciklopedijoje Kodansha Encyclopedia of Japan, — todėl atsirado žemdirbystės apeigos, vėliau atlikusios svarbų vaidmenį sintoizme“. Baimindamiesi mirusiųjų sielų, tie senovės žmonės joms nuraminti kūrė apeigas. Taip imta garbinti protėvių dvasias.

¹⁷ Pagal sintoizmo religiją, „atsiskyrusi“ siela dar tebeturi savo individualybę, bet yra mirties suteršta. Artimiesiems atliekant minėjimo apeigas, siela apvaloma nuo visokio pykčio ir įgauna taikingą bei geranorišką būdą. Ilgainiui protėvių dvasia pasidaro protėvių dievybe, arba globėju. Gyvavęs kartu su budizmu, sintoizmas perėmė kai kuriuos budizmo mokymus, tarp jų ir rojaus doktriną. Taigi matome, kad sintoizmo pagrindas yra tikėjimas nemirtingumu.

Nemirtingumo idėja daosizmo religijoje, protėvių garbinimas konfucianizmo ideologijoje

18. Ką daosistas mano apie nemirtingumą?

¹⁸ Daosizmo pradininkas yra Lao Dzė, gyvenęs, kaip manoma, šeštajame amžiuje p. m. e. Kinijoje. Pagal daosizmo mokymą, žmogaus gyvenimo tikslas yra suderinti savo veiklą su dao — gamtos keliu. Daosisto požiūrį į nemirtingumą galima apibendrinti taip: dao yra lemiamasis visatos principas. Dao neturi nei pradžios, nei pabaigos. Gyvendamas pagal dao, asmuo susilieja su juo ir tampa amžinas.

19—21. Ko siekti daosistus skatino jų pačių spėliojimai?

¹⁹ Siekdami darnos su gamta, daosistai laikui bėgant ėmė ypač domėtis jos amžinumu ir sugebėjimu atsinaujinti. Jie manė, kad gyvendamas pagal dao, arba gamtos kelią, žmogus galbūt kaip nors galėtų atskleisti gamtos  paslaptis ir tapti nesužalojamas, atsparus ligai ir net mirčiai.

²⁰ Daosistai pradėjo visaip medituoti, daryti kvėpavimo pratimus ir laikytis dietos, manydami, jog tai galėtų atitolinti kūno irimą ir mirtį. Greitai ėmė plisti legendos apie nemirtinguosius, sugebančius skraidyti padebesiais, bet kada pasirodyti ir vėl pranykti, gyvenančius šventuose kalnuose arba atokiose salose nesuskaičiuojamus amžius, besimaitinančius rasa ar stebuklingais vaisiais. Kinų istorijoje rašoma, kad 219 m. p. m. e. imperatorius Cin Ši Chvang-di išsiuntė laivų flotilę su 3000 berniukų ir mergaičių ieškoti legendinės Penglai salos, kurioje gyvena nemirtingieji, ir atgabenti nemirtingumo žolę. Žinoma, jie taip ir nerado vaisto nuo visų ligų.

²¹ Beieškodami amžinojo gyvenimo, daosistai ėmėsi alchemijos: bandė pagaminti nemirtingumo piliules. Daosisto požiūriu, gyvybė užsimezga susiliejus dviem priešingoms jėgoms — in (vyrui) ir jan (moteriai). Todėl sulydydami šviną (tamsų, arba in) ir gyvsidabrį (šviesų, arba jan), alchemikai imitavo gamtos procesą ir manė pagaminsią nemirtingumo piliulę.

22. Kaip budizmas paveikė kinų religiją?

²² Septintajame m. e. amžiuje budizmas jau buvo įsiskverbęs į kinų religiją. Dėl to atsirado budizmo, spiritizmo ir protėvių garbinimo samplaika. Profesorius Smartas sako: „Pomirtinio gyvenimo įvaizdžiui, kuris senoviniame Kinijos protėvių garbinime buvo gan miglotas, budizmas su daosizmu suteikė pavidalą bei turinį.“

23. Koks buvo Konfucijaus požiūris į protėvių garbinimą?

²³ Kitas žymus šeštojo amžiaus p. m. e. Kinijos išminčius Konfucijus, kurio filosofija tapo konfucianizmo pagrindu, plačiai nekalbėjo apie pomirtinį gyvenimą. Jis labiau pabrėžė moralinio tyrumo ir visuomenėje priimtino elgesio svarbą. Bet jis palankiai žiūrėjo į protėvių garbinimą ir teikė didelę reikšmę apeigoms bei ceremonijoms, susijusioms su mirusių protėvių dvasiomis.

Kitos Rytų religijos

24. Ko moko džainizmas apie sielą?

²⁴ Džainizmo pagrindas buvo padėtas šeštajame amžiuje p. m. e. Indijoje. Jo pradininkas Mahavyra mokė, kad visos gyvos būtybės turi amžinas sielas ir kad sielos išsilaisvinimas iš karmos vergijos įmanomas tik visiškai pasiaukojant bei drausminant save ir neskriaudžiant jokio gyvo padaro. Tokių įsitikinimų džainistai laikosi iki pat mūsų dienų.

25, 26. Kokios induizmo pažiūros pastebimos ir sikizmo religijoje?

²⁵ Indijoje gimė ir sikizmas, kurį išpažįsta 19 milijonų žmonių. Susiformavo jis XVI amžiuje, kai Guru Nanakas nusprendė paimti geriausia iš induizmo bei islamo ir sukurti vieningą religiją. Sikizmas perėmė induizmo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, reinkarnaciją ir karmą.

²⁶ Be abejonės, daugumoje Rytų religijų tvirtai tikima, jog gyvenimas tęsiasi po kūno mirties. O kaip yra su krikščioniškuoju pasauliu, judaizmu ir islamu?

[Studijų klausimai]

[Žemėlapis 10 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

CENTRINĖ AZIJA

KAŠMYRAS

TIBETAS

KINIJA

KORĖJA

JAPONIJA

Varanasis

INDIJA

Gaja

MIANMARAS

TAILANDAS

ŠRI LANKA

KAMBODŽA

JAVA

III AMŽIUS P. M. E.

I AMŽIUS P. M. E.

I M. E. AMŽIUS

IV M. E. AMŽIUS

VI M. E. AMŽIUS

VII M. E. AMŽIUS

Budizmas padarė įtakos visai Rytų Azijai

[Iliustracija 9 puslapyje]

Reinkarnacija yra pagrindinė induizmo atrama

[Iliustracija 11 puslapyje]

Derindamasis prie gamtos, daosistas siekia amžinumo

[Iliustracija 12 puslapyje]

Konfucijus palankiai žiūrėjo į protėvių garbinimą