Kaip ta idėja atkeliavo į judaizmą, krikščioniškąjį pasaulį ir islamą

„Religija, be kita ko, yra būdas pažadais apie geresnį gyvenimą po mirties, atgimimą arba ir viena, ir kita sutaikyti žmones su realybe, kad kada nors jie turės mirti“ (VOKIEČIŲ RAŠYTOJAS GERHARTAS HERMIS).

1. Kokiu pagrindiniu įsitikinimu dauguma religijų grindžia pomirtinio gyvenimo pažadą?

IŠ ESMĖS visų religijų pažadai apie pomirtinį gyvenimą pagrįsti įsitikinimu, kad žmogus turi nemirtingą sielą ir kad po mirties ji keliauja į kitą pasaulį arba persikelia į kitą būtybę. Kaip pažymėta ankstesnėje dalyje, tikėjimas žmogaus nemirtingumu yra neatskiriama Rytų religijų dalis nuo pat jų pradžios. O kaip yra su judaizmu, krikščioniškuoju pasauliu ir islamu? Kaip tas mokymas pasidarė svarbiausias šių tikybų elementas?

Judaizmas perima graikų pažiūras

2, 3. Ar šventi hebrajiškieji raštai, remiantis enciklopedija Encyclopaedia Judaica, mokė apie sielos nemirtingumą?

² Judaizmo istorija prasideda maždaug prieš 4000 metų, Abraomo dienomis. Šventi hebrajiškieji raštai buvo pradėti rašyti XVI amžiuje p. m. e. ir baigti iki Sokratui ir Platonui sukuriant sielos nemirtingumo teoriją. Ar šie Raštai mokė, kad siela nemirtinga?

³ Atsakymas yra enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica: „Tik praėjus bibliniams laikams įsigalėjo aiškus ir tvirtas tikėjimas sielos nemirtingumu... ir žydų bei krikščionių religijose jis tapo vienu iš kertinių akmenų.“ Joje dar sakoma: „Biblijos eroje žmogus buvo laikomas nedaloma asmenybe. Todėl siela nebuvo aiškiai atskirta nuo kūno.“ Pirmieji žydai tikėjo mirusiųjų prikėlimu, o tai „reikia skirti nuo tikėjimo... sielos nemirtingumu“, — nurodoma toje enciklopedijoje.

4—6. Kaip sielos nemirtingumo doktrina tapo vienu judaizmo „kertinių akmenų“?

⁴ Tad kaip ta doktrina tapo vienu judaizmo „kertinių akmenų“? Atsakymą pateikia istorija. 332 m. p. m. e. Aleksandras Didysis žaibiškai užkariavo didžiąją Viduriniųjų Rytų dalį. Atvykusį į Jeruzalę, žydai jį sutiko išskėstomis rankomis. Pasak pirmojo amžiaus žydų istoriko Juozapo Flavijaus, jie netgi parodė jam Danieliaus knygos pranašystę, užrašytą daugiau nei prieš 200 metų, kurioje buvo aiškiai apibūdintos „Graikijos karaliaus“ Aleksandro pergalės (Danieliaus 8:5-8, 21, Brb red.). Aleksandro įpėdiniai toliau vykdė jo helenizacijos planą: visoje imperijoje skleidė graikų kalbą, kultūrą ir filosofiją. Dviejų kultūrų — graikų ir žydų — susiliejimas buvo neišvengiamas.

⁵ Trečiojo amžiaus p. m. e. pradžioje imtasi pirmojo Hebrajiškųjų Raštų vertimo į graikų kalbą, pavadinto „Septuaginta“.  Iš jo pažinę žydų religiją, daugelis nežydų pradėjo gerbti ją, o kai kurie net priėmė jos mokymus. Tuo tarpu žydai susipažino su graikų mąstymu ir kai kurie tapo filosofais — tai buvo jiems visiškai negirdėta. Vienas iš tokių pirmojo m. e. amžiaus žydų filosofų buvo Filonas Aleksandrietis.

⁶ Filonas didžiai gerbė Platoną ir stengėsi judaizmą aiškinti graikų filosofijos sąvokomis. Knygoje Heaven—A History sakoma: „Platono filosofiją neįprastai siedamas su bibline tradicija, Filonas paruošė kelią vėlesniems krikščionių [ir žydų] mąstytojams.“ O ką Filonas manė apie sielą? Knygoje tęsiama: „Jo požiūriu, kai žmogus miršta, siela grįžta į savo pradinę padėtį, kokia buvo prieš gimimą. Kadangi siela priklauso dvasiniam pasauliui, gyvenimas kūne yra tik trumpas, dažnai apgailėtinas epizodas.“ Tarp kitų žydų mąstytojų, tikėjusių sielos nemirtingumu, yra gerai žinomas X amžiaus žydų gydytojas Izaokas Izraelis ir XVIII amžiaus vokiečių ir žydų filosofas Mozė Mendelsonas.

7, 8. a) Kaip Talmudas apibūdina sielą? b) Kas apie sielą sakoma vėlesnėje mistinėje žydų literatūroje?

⁷ Didelės įtakos žydų minčiai bei gyvensenai turėjo ir Talmudas — vadinamojo žodinio įstatymo rašytinė santrauka su paskesniais to įstatymo komentarais bei paaiškinimais, kuriuos surinko rabinai nuo antrojo m. e. amžiaus iki Viduramžių. „Talmudo rabinai, — sakoma enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica, — tikėjo, kad siela toliau egzistuoja po mirties.“ Talmude net kalbama apie mirusiųjų bendravimą su gyvaisiais. „Tikriausiai platonizmo veikiami, — sakoma enciklopedijoje Encyclopædia of Religion and Ethics, — [rabinai] tikėjo ikižmogiškuoju sielų gyvenimu.“

⁸ Vėlesnė mistinė žydų literatūra, kabala, ėmė net mokyti apie reinkarnaciją. Enciklopedijoje The New Standard Jewish Encyclopedia apie šį tikėjimą sakoma: „Ta idėja, rodos, kilo Indijoje. ... Į kabalą ji atkeliavo kartu su knyga Bahir, o paskui, nuo Zoharo, buvo perimta daugumos mistikų, vaidinusių svarbų vaidmenį chasidų religijoje ir literatūroje.“ Dabar Izraelyje reinkarnacija yra plačiai priimta kaip žydų mokymas.

9. Koks yra daugumos šiuolaikinio judaizmo pakraipų požiūris į sielos nemirtingumą?

⁹ Taigi sielos nemirtingumo idėją judaizmas perėmė iš graikų filosofijos, ir šią sampratą palaiko dauguma jo pakraipų. O ką galima pasakyti apie to mokymo skverbimąsi į krikščioniškąjį pasaulį?

Krikščioniškajame pasaulyje prigyja Platono mintys

10. Kokią išvadą garsus ispanų mokslininkas padarė dėl to, ar Jėzus tikėjo sielos nemirtingumu?

¹⁰ Tikroji krikščionybė prasidėjo nuo Jėzaus Kristaus. Žymus XX amžiaus ispanų mokslininkas Migelis de Unamunas rašė apie Jėzų: „Jis veikiau tikėjo kūno prisikėlimu, kaip ir žydai, o ne sielos nemirtingumu, kaip [graikai ir] Platonas. ... Įrodymų galima rasti bet kurioje sąžiningo autoriaus knygoje ta tema.“ Jo išvada tokia: „Sielos nemirtingumas... yra pagoniška filosofinė dogma.“

11. Kada graikų filosofija pradėjo skverbtis į krikščionybę?

¹¹ Kada ir kaip ta „pagoniška filosofinė dogma“ prasiskverbė į krikščionybę? Enciklopedijoje New Encyclopædia Britannica nurodoma: „II m. e. amžiaus viduryje krikščionys, kurie buvo mokęsi graikų filosofijos, ėmė jausti poreikį reikšti savo tikėjimą  jos sąvokomis — savo intelektiniam pasitenkinimui ir norėdami atversti išsilavinusius pagonis. Labiausiai jiems tiko platonizmo filosofija.“

12—14. Koks buvo Origeno ir Augustino vaidmuo jungiant Platono filosofiją su krikščionybe?

¹² Du tokie filosofai anuomet padarė didžiulę įtaką krikščionijos doktrinoms. Vienas buvo Origenas iš Aleksandrijos (apie 185—254 m. e. m.), o kitas — Augustinas iš Hipono (354—430 m. e. m.). Apie juos enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia sakoma: „Tik Origeno pastangomis Rytuose ir Šv. Augustino — Vakaruose siela buvo pripažinta dvasine substancija ir suformuluota filosofinė sielos sąvoka.“ Kuo Origenas ir Augustinas grindė savąją sielos sampratą?

¹³ Origeną mokė Klemensas Aleksandrietis, „pirmasis iš Tėvų, aiškiai pasiskolinęs graikiškąją sielos tradiciją“, — sakoma enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia. Platono idėjos apie sielą, matyt, labai paveikė Origeną. „[Origenas] krikščionių doktrinoje įdiegė gausybę mokymų apie sielą, kuriuos perėmė iš Platono“, — pažymėjo teologas Verneris Jegeris leidinyje The Harvard Theological Review.

¹⁴ Kai kas krikščioniškajame pasaulyje Augustiną laiko didžiausiu antikos laikų mąstytoju. Prieš atsiversdamas į „krikščionybę“ 33 metų amžiaus, Augustinas labai domėjosi filosofija ir buvo tapęs neoplatoniku. * Ir atsivertęs jis savo mąstymu liko neoplatonikas. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Būtent jo prote Naujojo Testamento religija visiškai susiliejo su platoniškąja tradicija ir graikų filosofija.“ Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia pripažįstama, kad Augustino „[sielos] doktrina, iki XII amžiaus pabaigos jau visuotinai priimta Vakaruose, buvo daug skolinga... neoplatonizmui“.

15, 16. Ar XIII amžiaus domėjimasis Aristotelio mokymais pakeitė bažnyčios požiūrį į sielos nemirtingumo idėją?

¹⁵ XIII amžiuje Aristotelio mokymai išpopuliarėjo Europoje, o pagrindinė priežastis buvo lotyniški arabų mokslininkų darbai, kuriuose plačiai komentuojami Aristotelio raštai. Katalikų mokslininką Tomą Akvinietį labai paveikė Aristotelio mąstymas. Dėl Akviniečio raštų didesnę įtaką bažnyčios mokymui padarė Aristotelio, o ne Platono pažiūros. Tačiau su mokymu apie sielos nemirtingumą buvo kitaip.

¹⁶ Aristotelis mokė, kad siela yra neatskiriama nuo kūno ir po mirties pati neegzistuoja, o jeigu žmogus ir turi ką amžina, tai abstraktų, beasmenį intelektą. Toks požiūris į sielą nesiderino su bažnyčios įsitikinimu, jog sielos gyvena ir po mirties. Todėl Akvinietis pakoregavo Aristotelio požiūrį į sielą tvirtindamas, kad sielos nemirtingumą galima įrodyti. Tad bažnyčios tikėjimas sielos nemirtingumu liko nepajudintas.

17, 18. a) Ar XVI amžiaus Reformacija pakeitė mokymą apie sielą? b) Koks yra daugumos krikščioniškojo pasaulio tikybų požiūris į sielos nemirtingumą?

¹⁷ XIV ir XV amžiuje ankstyvojo Renesanso laikotarpiu vėl imta domėtis Platonu. Garsi Italijos Medičių šeima Florencijoje netgi padėjo įkurti akademiją Platono  filosofijos studijoms remti. XVI ir XVII amžiuje dėmesys Aristoteliui ėmė blėsti. O ir XVI amžiaus Reformacija nesiūlė pakeisti mokymo apie sielą. Nors protestantų reformatoriai užginčijo mokymą apie skaistyklą, jie pripažino amžinos bausmės arba atpildo idėją.

¹⁸ Taigi apie sielos nemirtingumą mokoma daugumoje krikščioniškojo pasaulio tikybų. Turėdamas tai omenyje, vienas Amerikos mokslininkas rašė: „Religija didžiajai daugumai mūsų žmonių iš esmės reiškia nemirtingumą ir nieko daugiau. Dievas yra nemirtingumo kūrėjas.“

Nemirtingumas ir islamas

19. Kas ir kada įkūrė islamą?

¹⁹ Islamas atsirado, kai Mahometas, sulaukęs apie 40 metų, buvo pašauktas tapti pranašu. Musulmonai paprastai tiki, kad apreiškimai jam buvo duoti 20—23 metų laikotarpiu nuo maždaug 610 m. e. m. iki jo mirties 632 m. e. m. Tie apreiškimai surašyti šventojoje musulmonų knygoje Korane. Islamui užgimus, į judaizmą ir krikščionių bažnyčias jau buvo įsiskverbusi platoniškoji sielos samprata.

20, 21. Ką musulmonai mano apie pomirtinį gyvenimą?

²⁰ Musulmonai mano, kad jų tikėjimas yra apreiškimų, duotų ištikimiems senovės žydams ir krikščionims, kulminacija. Korane nurodomi ir Hebrajiškieji, ir Graikiškieji Raštai. Bet mokydamas apie sielos nemirtingumą, Koranas nukrypsta nuo šių raštų. Koranas moko, kad žmogus turi sielą, gyvenančią ir po mirties. Jame taip pat kalbama apie mirusiųjų prikėlimą, teismo dieną ir galutinę sielos lemtį — gyvenimą dangiškame rojaus sode arba bausmę ugniniame pragare.

²¹ Musulmonų požiūriu, mirusio žmogaus siela eina į Barzaką, arba „Atskyrimą“, tai yra „vietą arba būvį po mirties ir iki Teismo“ (Sura 23:99, 100, The Holy Qur-an, išnaša). Siela turi sąmonę ir ten ji gauna vadinamąją „Kapo bausmę“, jei asmuo buvo blogas, arba džiaugiasi laime, jeigu buvo ištikimas. Bet ištikimieji irgi turi pakentėti už tą nedaugelį nuodėmių, kurias darė gyvendami. Teismo dieną kiekvienas sutinka savo amžinąjį likimą, ir juo baigiasi ta tarpinė padėtis.

22. Kokias skirtingas sielos lemties teorijas pateikė kai kurie arabų filosofai?

²² Sielos nemirtingumo idėja judaizme ir krikščioniškajame pasaulyje atsirado dėl Platono įtakos, o islame ji buvo nuo pat jo pradžios. Arabų mokslininkai, tiesa, mėgino suvienyti islamo mokymus ir graikų filosofiją. Arabų pasaulį iš tikro labai paveikė Aristotelio darbai. Tokie žinomi arabų mokslininkai kaip Avicena ir Averojus aiškino ir plėtojo Aristotelio mintis. Tačiau stengdamiesi suderinti graikų mintį su musulmonų mokymu apie sielą, jie sukūrė skirtingas teorijas. Pavyzdžiui, Avicena skelbė, kad žmogaus siela yra nemirtinga. O Averojus ginčijo tą požiūrį. Nors buvo įvairių nuomonių, musulmonai tebetiki sielos nemirtingumu.

23. Kokio požiūrio į sielos nemirtingumą laikosi judaizmas, krikščionių bažnyčios ir islamas?

²³ Tad akivaizdu, kad judaizmas, krikščionių bažnyčios ir islamas moko apie sielos nemirtingumą.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Aleksandrui Didžiajam užkariavus žemes, graikų ir žydų kultūros neišvengiamai susiliejo

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Origenas (viršuje) ir Augustinas stengėsi sujungti Platono filosofiją su krikščionybe

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Avicena (viršuje) skelbė, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Averojus ginčijo tą požiūrį