Kas mirštant atsitinka sielai?
Kas mirštant atsitinka sielai?
„Doktrina, kad žmogaus siela yra nemirtinga ir toliau egzistuoja po asmens mirties, suirus jo kūnui, yra vienas iš krikščioniškos filosofijos ir teologijos kertinių akmenų“ („NEW CATHOLIC ENCYCLOPEDIA“).
1. Kas enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia pripažįstama dėl sielos gyvenimo po mirties?
TAČIAU minėtame žinyne priduriama, jog „mintis apie sielos išlikimą po mirties vargu ar įžiūrima Biblijoje“. Tad kas iš tikrųjų, pagal Bibliją, mirštant atsitinka sielai?
Mirusieji neturi sąmonės
2, 3. Kokia yra mirusiųjų būklė ir ką apie tai atskleidžia Raštai?
2 Mirusiųjų būklė aiškiai apibūdinta Ekleziasto 9:6, 11: „Mirusieji gi visai nieko nebežino... Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje.“ Todėl mirtis yra nebūtis. Psalmininkas rašė, kad miręs žmogus „sugrįžta į savo žemę; tą pačią dieną žūna jo sumanymai“ (Psalmių 146:4, NTP).
3 Taigi mirusieji yra be sąmonės, neveiklūs. Skelbdamas nuosprendį Adomui, Dievas pareiškė: „Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19). Prieš Dievui sukuriant Adomą iš žemės dulkių ir duodant jam gyvybę, Adomas neegzistavo. Miręs jis grįžo į nebūtį. Bausmė jam buvo mirtis, o ne persikėlimas į kitą pasaulį.
Siela gali mirti
4, 5. Pateik iš Biblijos pavyzdžių, kad siela gali mirti.
4 Kas atsitiko Adomo sielai, kai jis mirė? Na, prisimink, kad Biblijoje žodis „siela“ dažnai reiškia asmenį. Todėl teigdami, kad Adomas mirė, mes sakome, jog mirė siela, pavadinta Adomu. Tai galbūt skamba neįprastai žmogui, tikinčiam sielos nemirtingumu. Tačiau Biblijoje tvirtinama: „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“ (Ezechielio 18:4). Kunigų 21:1 (NW) kalbama apie „mirusią sielą“ („lavoną“, Jerusalem Bible). O nazyrams buvo pasakyta nesiartinti prie „jokios mirusios sielos“ („numirėlio“, ŠR) (Skaičių 6:6, NW).
5 Panašiai apie sielą užsimenama 3 Karalių 19:4. Labai išvargintas Elijas „prašė sau [„savo sielai“, NW] mirties“. Taip pat ir Jona „geidė mirties savo sielai, tardamas: ‛Man būtų geriau mirti, negu gyvam būti!’“ (Jonos 4:8, ŠvR) Ir Jėzus pavartojo frazę „užmušti sielą“ — ji Biblijoje The Bible in Basic English verčiama „nužudyti“ (Morkaus 3:4; žiūrėk taip pat Mato 10:28). Taigi sielos mirtis tiesiog yra žmogaus mirtis.
„Beišeinanti“ ir ‛sugrįžtanti’
6. Ką Biblija turi omenyje sakydama, jog Rachelės siela buvo „beišeinanti“?
6 O ką galima pasakyti apie tragišką Rachelės mirtį, ištikusią ją gimdant antrąjį sūnų? Pradžios 35:18 skaitome: ‛Kad [jos] siela jau buvo beišeinanti ir mirtis buvo jau čia pat, ji praminė savo sūnų vardu Benoni; tėvas gi jį pavadino Benjaminu.’ Ar ši ištrauka leidžia suprasti, esą vidinė Rachelės esybė atsiskyrė jai mirštant? Visiškai ne. Prisimink, kad žodis „siela“ gali reikšti ir asmens gyvybę. Taigi šiuo atveju Rachelės „siela“ tiesiog yra jos „gyvybė“. Štai kodėl kitose Biblijose frazė „siela jau buvo beišeinanti“ verčiama „jos gyvybė buvo beužgęstanti“ (Knox), „ji išleido paskutinį atodūsį“ (Jerusalem Bible) ir „jos gyvybė išėjo“ (Bible in Basic English). Nėra nurodyta, kad paslaptinga Rachelės dalis toliau gyvavo po jos mirties.
7. Kaip prikelto našlės sūnaus siela „sugrįžo į jį“?
7 Panašiai yra ir su našlės sūnaus prikėlimu, aprašytu 3 Karalių knygos 17 skyriuje. 22 eilutėje rašoma, kad, Elijui meldžiantis dėl berniuko, „Viešpats išklausė Elijo balsą, ir vaiko siela sugrįžo į jį, ir jis atgijo“. Vėlgi žodis „siela“ reiškia „gyvybę“. Todėl A. Rubšio verstame Šventajame Rašte sakoma: „Vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo.“ Taigi berniukui grįžo gyvybė, o ne kažkoks neaiškus pavidalas. Tai derinasi su Elijo žodžiais, pasakytais vaiko motinai: „Štai tavo sūnus [visas asmuo] gyvas“ (3 Karalių 17:23).
Dilema dėl „tarpinės būsenos“
8. Kas, daugelio vadinamųjų krikščionių manymu, įvyks per prikėlimą?
8 Daugelis laikančių save krikščionimis tiki, kad per būsimąjį prikėlimą kūnai susijungs su nemirtingomis sielomis. Tada prikeltiems žmonėms bus paskelbtas galutinis nuosprendis — dorai gyvenusieji bus apdovanoti, o piktieji susilauks pelnytos bausmės.
9. Kas turima omenyje kalbant apie „tarpinę būseną“ ir kaip, kai kurių nuomone, yra su siela toje būsenoje?
9 Ši idėja atrodo paprasta. Tačiau tikintieji sielos nemirtingumu sunkiai gali paaiškinti, kaip yra su siela nuo mirties iki prikėlimo. Iš tikrųjų ši vadinamoji „tarpinė būsena“ amžiais kėlė įvairių spėlionių. Kai kurie sako, jog tuo metu siela keliauja į skaistyklą, yra apvaloma nuo atleistinų nuodėmių ir pasidaro tinkama eiti į dangų. *
10. Kodėl tikėjimas, kad po mirties siela būna skaistykloje, nesiderina su Šventuoju Raštu, ir kaip tai patvirtina Lozoriaus atvejis?
10 Tačiau mes jau sužinojome, kad siela yra tiesiog asmuo. Miršta žmogus — miršta siela. Todėl po mirties nebėra sąmoningos egzistencijos. Juk kai mirė Lozorius, Jėzus Kristus nesakė, kad jis skaistykloje, pragaro prieangyje ar kitoje „tarpinėje būsenoje“. Priešingai, Jėzus paprastai pasakė: „Lozorius užmigo“ (Jono 11:11). Be abejo, Jėzus, žinojęs tiesą, kas mirštant atsitinka sielai, tikėjo, kad Lozorius yra be sąmonės, nebūtyje.
Kas yra dvasia?
11. Kodėl žodis „dvasia“ negali reikšti atsiskyrusios nuo kūno žmogaus dalies, kuri gyvena ir po mirties?
11 Biblijoje sakoma, kad kai žmogus miršta, „išeina jo dvasia — jis sugrįžta į savo žemę“ (Psalmių 146:4, NTP). Ar tai reiškia, kad dvasia tiesiogiai atsiskiria nuo kūno ir gyvena po asmens mirties? Taip negali būti, nes psalmininkas toliau sako: „Tą pačią dieną žūna jo sumanymai.“ Tad kas yra dvasia ir kaip ji „išeina“ iš žmogaus, kai jis miršta?
12. Ką reiškia hebrajiški ir graikiški žodžiai, Biblijoje išversti „dvasia“?
12 Žodžiai, Biblijoje išversti „dvasia“ (hebrajiškai ruʹach; graikiškai pneuʹma), iš esmės reiškia „kvėpavimą“. Todėl R. A. Knokso vertime vietoj „išeina jo dvasia“ pavartota frazė „kvėpavimas apleidžia jo kūną“ (Psalmių 145:4, Knox). Bet žodis „dvasia“ reiškia daugiau negu tik kvėpavimą kaip veiksmą. Pavyzdžiui, apie žmonių ir gyvūnų sunaikinimą per pasaulinį Tvaną Pradžios 7:22 rašoma: „Visa, kas turi gyvybės kvapą [arba dvasią; hebrajiškai ruʹach] ant žemės, išmirė.“ Taigi „dvasia“ gali būti gyvybės jėga, veikianti gyvas būtybes, tiek žmones, tiek gyvūnus, ir palaikoma kvėpavimu.
13. Kaip dvasią galima palyginti su elektros srove?
13 Pavyzdžiui, elektros srovė varo įrenginį. Jai nutrūkus, įrenginys sustoja. Pati srovė neima veikti nepriklausomai. Taip pat ir mirusio žmogaus dvasia nebesugyvina kūno ląstelių. Ji nepalieka kūno ir nepersikelia į kitą pasaulį (Psalmių 103:29).
14, 15. Kaip dvasia grįžta pas Dievą, kai žmogus miršta?
14 O kodėl Ekleziasto 12:7 sakoma, kad mirusio žmogaus „dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė“? Gal tai reiškia, kad dvasia tiesiogiai keliauja per erdvę Dievo akivaizdon? Nieko panašaus. Prisimink, kad dvasia yra gyvybės jėga. Jeigu ta gyvybės jėga išnyko, atkurti ją gali tik Dievas. Taigi dvasia ‛grįžta atgal pas Dievą’ ta prasme, kad asmens būsimojo gyvenimo viltis dabar visiškai priklauso nuo Dievo.
15 Tik Dievas gali grąžinti dvasią, arba gyvybės jėgą, ir taip žmogų vėl atgaivinti (Psalmių 103:30). Bet ar Dievas tai pažada?
[Išnaša]
^ pstr. 9 Anot enciklopedijos New Catholic Encyclopedia, „[Bažnyčios] Tėvai apskritai nedvejodami tvirtina esant skaistyklą“. Tačiau tame žinyne dar priduriama, kad „katalikiškoji skaistyklos doktrina pagrįsta ne Šventuoju Raštu, o tradicija“.
[Studijų klausimai]
[Rėmelis 23 puslapyje]
Ankstesnio gyvenimo prisiminimai
JEIGU niekas neišlieka po kūno mirties, kodėl kai kurie tvirtina prisimeną ankstesnį gyvenimą?
Indų mokslininkas Nikilananda sako, kad ‛pomirtiniai išgyvenimai nėra pagrįstai įrodomi’. Paskaitoje „Kaip religinės grupės tiki amžinybe“ teologas Hansas Kiungas pažymi: „Nė vienas pranešimas apie ankstesnio gyvenimo prisiminimus — daugiausia gautas iš vaikų arba atėjęs iš šalių, kuriose tikima reinkarnacija, — negali būti patikrintas.“ Jis priduria: „Dauguma [uolių šios srities mokslinių tyrinėtojų] pripažįsta, kad jų ištirti atsitikimai neduoda pagrindo įtikinamai įrodyti žemiško gyvenimo kartojimosi.“
O kaip, jeigu tu manai prisimenąs ankstesnį gyvenimą? Tokių pojūčių gali atsirasti dėl įvairių veiksnių. Kadangi ne visą gaunamą informaciją mes tuoj pat panaudojame, daug jos užsilaiko slaptame mūsų pasąmonės kampelyje. Kai pamiršti prisiminimai vėl iškyla atmintyje, kai kurie žmonės palaiko juos ankstesnio gyvenimo požymiu. Tačiau aišku, jog nėra įrodymų, kad mes patyrėme ką nors ne šiame gyvenime. Dauguma žmonių visai neprisimena, kad būtų gyvenę anksčiau, ir nemano galėję gyventi ankstesnius gyvenimus.
