Sielos nemirtingumas — tos doktrinos kilmė

„Jokia dvasinio gyvenimo tema taip nepatraukė žmogaus dėmesio, kaip būvis po mirties“ („ENCYCLOPÆDIA OF RELIGION AND ETHICS“).

1—3. Kaip Sokratas ir Platonas išpopuliarino mintį, kad siela nemirtinga?

VIENAS 70-metis mokslininkas ir mokytojas kaltinamas esąs bedievis ir žalojąs jaunus protus savo mokymais. Nors jis teisme puikiai ginasi, šališki teisėjai pripažįsta jį kaltu ir nuteisia mirti. Likus kelioms valandoms iki nuosprendžio įvykdymo tas pagyvenęs mokytojas susispietusiems aplink jį mokiniams pateikia daug argumentų, kad siela nemirtinga ir kad nereikia bijoti mirties.

² Pasmerktasis yra ne kas kitas kaip garsus penktojo amžiaus p. m. e. graikų filosofas Sokratas. * Jo mokinys Platonas šiuos atsitikimus aprašė savo apybraižose Sokrato apologija ir „Fedonas“. Manoma, kad Sokratas ir Platonas vieni pirmųjų išpopuliarino mintį, jog siela nemirtinga. Bet jie nebuvo to mokymo pradininkai.

³ Kaip pamatysime, žmogaus nemirtingumo idėjos šaknys siekia daug senesnius laikus. Tačiau Sokratas ir Platonas patobulino tą sąvoką ir padarė ją filosofiniu mokymu, kad būtų patrauklesnė anų dienų ir vėlesnio laiko išsilavinusioms visuomenės klasėms.

Nuo Pitagoro iki piramidžių

4. Koks iki Sokrato buvo graikų požiūris į pomirtinį gyvenimą?

⁴ Dar prieš Sokratą ir Platoną graikai irgi tikėjo, kad siela gyvena po mirties. Žymus šeštojo amžiaus p. m. e. graikų matematikas Pitagoras tvirtino, kad siela nemirtinga ir persikūnija. Prieš jį gyvenęs Talis iš Mileto, laikomas seniausiu žinomu graikų filosofu, manė, kad nemirtingą sielą turi ne tik žmogus, gyvūnai bei augalai, bet ir tokie daiktai kaip magnetas, nes jis gali pajudinti geležį. Senovės graikai tvirtino, jog mirusiųjų sielos perkeliamos per Stikso upę į didžiulę požeminę karalystę, vadinamą mirusiųjų pasauliu. Ten teisėjai sielas pasmerkia kankintis aukštasieniame kalėjime arba išteisina mėgautis palaima Eliziejuje.

5, 6. Koks buvo persų požiūris į sielą?

⁵ Irane, arba Persijoje, toliau į rytus, septintajame amžiuje p. m. e. gyveno pranašas, vardu Zoroastras. Jo įvestas garbinimas tapo žinomas kaip zoroastrizmas. Tokia buvo Persų imperijos, viešpatavusios pasaulyje prieš Graikijai tampant  pagrindine galybe, religija. Zoroastrizmo raštuose sakoma: „Nemirtingume teisiojo siela amžinai džiaugsis, o melagio siela tikrai bus kankinama. Šiuos įstatymus įvedė Ahūra Mazda [tai reiškia „išmintingasis dievas“] per savo suverenią valdžią.“

⁶ Apie sielos nemirtingumą dar prieš atsirandant zoroastrizmui buvo mokoma Irano religijoje. Pavyzdžiui, senovės Irano gentys atnešdavo mirusiesiems maisto bei drabužių, prireiksiančių aname pasaulyje, ir taip rūpinosi jų sielomis.

7, 8. Ką senovės egiptiečiai manė apie sielą, gyvenančią po kūno mirties?

⁷ Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu buvo Egipto religijos esmė. Egiptiečiai manė, kad mirusiojo sielą teis vyriausiasis požemio karalystės dievas Ozyris. Pavyzdžiui, viename papiruso dokumente, išlikusiame, kaip tvirtinama, nuo XIV amžiaus p. m. e., pavaizduotas mirusiųjų dievas Anubis, vedantis raštininko Hunefero sielą pas Ozyrį. Raštininko širdis — jo sąžinės simbolis — dedama ant svarstyklių, kurių kitoje lėkštėje — plunksna, paprastai dabinanti tiesos ir teisingumo deivės galvą. Svarstyklių parodymus užrašo kitas dievas, Totas. Kadangi Hunefero širdis nėra apsunkinta kaltės, ji sveria mažiau už plunksną, tad Huneferui leidžiama įeiti į Ozyrio karalystę ir gauti nemirtingumą. Papiruse vaizduojama ir pabaisa, stovinti šalia svarstyklių, pasiruošusi praryti mirusįjį, jei jo širdis neišlaiko mėginimo. Egiptiečiai savo numirėlius balzamuodavo, o faraonų kūnus laikydavo įspūdingose piramidėse, nes manė, kad sielos išlikimas priklauso nuo kūno išsaugojimo.

⁸ Taigi įvairioms senovės civilizacijoms bendras buvo vienas mokymas — sielos nemirtingumas. Ar šį mokymą jos perėmė iš to paties šaltinio?

Kilmės klausimas

9. Kokia religija darė įtaką senovės Egiptui, Persijai ir Graikijai?

⁹ „Senaisiais laikais, — sakoma knygoje The Religion of Babylonia and Assyria, — Egiptas, Persija ir Graikija jautė Babilono religijos įtaką.“ Toliau šioje knygoje aiškinama: „Egiptas ir Babilonas, kaip rodo Tel al Amarnos lentelės, nuo seno palaikė ryšius, todėl Babilono pažiūros bei papročiai iš tiesų lengvai galėjo skverbtis į Egipto kultus. Mitros garbinimas Persijoje akivaizdžiai liudija apie Babilono pažiūrų įtaką... Didelė semitiškų elementų priemaiša tiek ankstyvojoje graikų mitologijoje, tiek Graikijos kultuose dabar mokslininkų taip plačiai pripažįstama, jog nebereikia ir komentarų. Tie semitiški mokymai daugiausia būdingi Babilonui.“ *

10, 11. Kaip babiloniečiai žiūrėjo į pomirtinį gyvenimą?

¹⁰ Bet argi babiloniečiai ne kitaip negu egiptiečiai, persai ir graikai įsivaizduoja, kas atsitinka po mirties? Aptarkime, pavyzdžiui, babiloniečių „Epą apie Gilgamešą“. Jo senstantis herojus Gilgamešas, kankinamas  minčių apie mirtį, išsiruošia ieškoti nemirtingumo, tačiau neranda jo. Vyno mergelė, sutikta bekeliaujant, ragina jį išnaudoti šį gyvenimą, nes jis neras begalinio, kurio ieško. Viso epo pamokymas toks, kad mirtis yra neišvengiama, o nemirtingumo viltis — iliuzija. Ar tai rodo, kad babiloniečiai netikėjo pomirtiniu gyvenimu?

¹¹ Profesorius Morisas Jastrovas jaunesnysis iš Pensilvanijos universiteto (JAV) rašė: „Nei paprasti [Babilonijos] žmonės, nei religiniai vadovai nemanė, kad gyvybė kada nors galėtų visiškai išnykti. Mirtis [jų požiūriu] buvo perėjimas į kitokį gyvenimą, o nemirtingumo neigimas tik pabrėžė, kad negalima išvengti mirties, per kurią pasikeičia žmogaus būvis.“ Taip, ir babiloniečiai tikėjo, kad kažkaip yra gyvenama po mirties. Jie tai parodė laidodami mirusius kartu su daiktais, kad naudotųsi jais pomirtiniame gyvenime.

12—14. a) Kur po Tvano imta mokyti apie sielos nemirtingumą? b) Kaip ta doktrina paplito visoje žemėje?

¹² Aišku, jog mokymas apie sielos nemirtingumą kilęs iš senovės Babilono. Pagal Bibliją, kuri pasižymi tikslia istorija, Babelio, arba Babilono, miestą įkūrė Nojaus provaikaitis Nimrodas. * Po pasaulinio Tvano, užėjusio Nojaus dienomis, buvo tik viena kalba ir viena religija. Įkurdamas miestą ir statydamas ten bokštą, Nimrodas davė pradžią kitai religijai. Biblija pasakoja, kad sumaišius kalbas Babelyje, nenusisekusio bokšto statytojai išsisklaidė ir, laikydamiesi savo religijos, pradėjo naują gyvenimą (Pradžios 10:6-10; 11:4-9). Taip Babilono religiniai mokymai paplito visoje žemėje.

¹³ Padavimas sako, kad Nimrodas mirė smurtine mirtimi. Protinga manyti, kad po jo mirties babiloniečiai didžiai gerbė jį kaip savo miesto įkūrėją, statytoją ir pirmąjį karalių. Kadangi Babilono įkūrėju buvo laikomas dievas Mardukas (Merodachas), kai kurie mokslininkai iškėlė prielaidą, jog Mardukas yra sudievintas Nimrodas. Jei tai tiesa, tuomet sielos nemirtingumo idėja jau turėjo būti paplitusi Nimrodo mirties metais. Šiaip ar taip, iš istorijos puslapių matome, kad po Tvano apie sielos nemirtingumą imta mokyti Babelyje, arba Babilone.

¹⁴ Tačiau kaip ši doktrina tapo daugumos mūsų laiko religijų pagrindu? Kitoje dalyje bus nagrinėjamas jos kelias į Rytų religijas.

[Išnašos]

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Taip egiptiečiai įsivaizdavo sielas aname pasaulyje

[Iliustracija 7 puslapyje]

Sokratas įrodinėjo, kad siela nemirtinga