Ar ši knyga derinasi su mokslu?
Ar ši knyga derinasi su mokslu?
Religija ne visada buvo draugiška mokslui. Ankstesniais amžiais kai kurie teologai buvo priešiški moksliniams atradimams, kai jiems atrodė, jog šie kėlė pavojų jų aiškinimams apie Bibliją. Tačiau ar mokslas iš tikrųjų yra Biblijos priešas?
JEIGU Biblijos rašytojai būtų pritarę jų dienomis vyravusioms mokslinėms pažiūroms, jie būtų parašę knygą, pilną akis badančių mokslinių netikslumų. Tačiau tie rašytojai nepalaikė tokių klaidingų nemokslinių įsitikinimų. Priešingai, jie užrašė daug tvirtinimų, kurie ne tik yra tikslūs moksliškai, bet ir tiesiogiai prieštaravo tuo metu pripažintoms pažiūroms.
Kokios formos yra žemė?
Šis klausimas domino žmones tūkstančius metų. Senovės laikais dauguma manė, kad žemė yra plokščia. Pavyzdžiui, babiloniečiai tikėjo, kad visata yra dėžė ar kambarys, o žemė — jo grindys. Indijos vedizmo kunigai manė, kad žemė yra plokščia ir kad tik viena jos pusė gyvenama. Viena primityvi Azijos gentis įsivaizdavo žemę kaip milžinišką arbatos padėklą.
Jau šeštajame amžiuje p. m. e. graikų filosofas Pitagoras aiškino, kad žemė turėtų būti rutulys, nes mėnulis bei saulė yra sferinės formos. Vėliau tam pritarė Aristotelis (gyvenęs ketvirtajame amžiuje p. m. e.), — jis paaiškino, kad mėnulio užtemimai įrodo, jog žemė yra sferinės formos. Ant mėnulio krintantis žemės šešėlis yra lenktas.
Tačiau sampratos, kad žemė plokščia (ir tik viršutinė jos dalis gyvenama) nebuvo visiškai atsisakyta. Kai kurie negalėjo sutikti su idėja apie antipodus, kuri yra logiška, jeigu žemė apskrita. * Laktancijus, ketvirtojo m. e. amžiaus krikščionių apologetas, pasijuokė iš šios idėjos. Jis svarstė: „Kurgi rasi tokį kvailį, kuris patikėtų, kad yra žmonių, vaikščiojančių aukštyn kojomis, ... kad pasėlys ir medžiai auga žemyn, kad lietus, sniegas ir kruša krinta aukštyn?“2
Idėja apie antipodus buvo dilema kai kuriems teologams. Kai kurios teorijos teigė, kad jeigu kitoje žemės pusėje gyvena žmonės, jie negali turėti jokio ryšio su žinomais žmonėmis todėl, kad jūra per plati ją perplaukti arba todėl, kad pusiaują dengia nepraeinama tropikų juosta. Tad iš kur galėjo atsirasti žmonių antipodų? Nežinodami atsakymo, kai kurie teologai buvo linkę manyti, kad negali būti jokių antipodų
ir netgi, kaip tvirtino Laktancijus, žemė negali būti apvali!Vis dėlto idėja, kad žemė yra apskrita, įsivyravo ir galiausiai buvo plačiai pripažinta. Tačiau tik prasidėjus kosmoso amžiui, 20-ajame šimtmetyje, žmonės galėjo nuskristi pakankamai toli į kosmosą ir tiesiogiai įsitikinti, kad žemė yra rutulys. *
O ką gi apie tai sako Biblija? Aštuntajame amžiuje p. m. e., kai vyravo požiūris, kad žemė yra plokščia, kelis šimtmečius prieš tai, kai graikų filosofai aiškino, kad žemė tikriausiai yra sferinė ir tūkstančius metų prieš tai, kai žmonės pamatė žemės rutulį iš kosmoso, hebrajų pranašas Izaijas nuostabiai paprastai pareiškė: „Jis yra atsisėdęs viršum žemės skrities [„skritulio“, NW]“ (Izaijo 40:22). Hebrajiškas žodis chugh, čia išverstas žodžiu „skritulys“, taip pat gali būti verčiamas žodžiu „rutulys“.3 Kituose Biblijos vertimuose skaitome „žemės rutulys“ (Douay Version) ir „apvali žemė“ (Moffatt). *
Biblijos rašytojas Izaijas vengė vyravusių mitų apie žemę. Jis užrašė žodžius, kuriems nekėlė grėsmės moksliniai atradimai.
Kas laiko žemę?
Senovės laikais žmones glumino ir kiti klausimai apie kosmosą: į ką remiasi žemė? ant ko laikosi saulė, mėnulis ir žvaigždės? Jie nieko nežinojo apie visuotinės traukos dėsnį, kurį suformulavo ir 1687 metais paskelbė Izaokas Niutonas. Jie nežinojo, kad dangaus kūnai tiesiog kybo tuščioje erdvėje ant nieko nepakabinti. Tad jie dažnai aiškindavo, kad žemę ir kitus dangaus kūnus ore laiko fiziniai objektai arba medžiagos.
Pavyzdžiui, senovėje buvo teorija, galbūt sukurta saloje gyvenusių žmonių, kad žemę supa vanduo, o ji plūduriuoja jame. Induistai įsivaizdavo, kad žemė turi keletą pamatų — vieną ant kito. Ji esanti ant keturių dramblių, drambliai stovį ant milžiniško vėžlio, vėžlys — ant didžiulės gyvatės, o ši susiraičiusi gyvatė plūduriuojanti visatos vandenyne. Penktojo amžiaus p. m. e. graikų filosofas Empedoklis manė, kad žemė yra sūkuryje ir kad šis sūkurys sukelia dangaus kūnų judėjimą.
Didžiausią įtaką darė Aristotelio pažiūros. Nors jis aiškino, kad žemė yra sferinė, jis neigė, kad ji galėtų kyboti tuščioje erdvėje. Savo veikale On the Heavens jis paneigė idėją apie plūduriuojančią vandenyje žemę: „Vanduo kaip ir žemė negali kyboti ore; tai turi į kažką remtis.“4 Taigi į ką „remiasi“ žemė? Aristotelis mokė, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės yra pritvirtintos prie stiprių permatomų sferų. Sferos yra viena kitoje, o nejudanti žemė — centre. Sferoms besisukant vienai kitoje, ant jų esantys objektai — saulė, mėnulis ir planetos — juda dangumi.
Aristotelio paaiškinimas atrodė logiškas. Jeigu dangaus kūnai nebūtų prie ko nors pritvirtinti, kaipgi jie galėtų išsilaikyti? Gerbiamojo Aristotelio pažiūros buvo laikomos faktu apie 2000 metų. Pagal enciklopediją The New Encyclopædia Britannica, 16 ir 17 amžiuose jo mokymai bažnyčios akyse „tapo religine dogma“.5
Kai buvo išrastas teleskopas, astronomai suabejojo Aristotelio teorija. Vis dėlto jie nerado atsakymo tol, kol seras Izaokas Niutonas paaiškino, kad planetos kybo tuščioje erdvėje ir kad jas orbitose išlaiko nematoma jėga — visuotinė trauka. Tai atrodė neįtikima, ir kai kuriems Niutono *6
kolegoms buvo sunku sutikti, kad kosmosas yra tuštuma ir didžioji jos dalis — be materijos.Ką gi apie tai sako Biblija? Beveik prieš 3500 metų Biblija nepaprastai aiškiai pareiškė, kad žemė kybo „ant nieko“ (Jobo 26:7). Originalo kalba — hebrajiškai žodis (beli-mahʹ), čia išverstas „nieko“, tiesiogiai reiškia „be nieko“.7 Vertime Contemporary English Version vartojamas posakis „tuščioje erdvėje“.
Tuo metu dauguma žmonių visai neįsivaizdavo, kad žemė yra planeta, kybanti „tuščioje erdvėje“. Tačiau smarkiai aplenkdamas savo laikmetį Biblijos rašytojas užrašė žodžius, kurie moksliniu požiūriu yra tikslūs.
Ar Biblija derinasi su medicinos mokslu?
Šiuolaikinis medicinos mokslas mus daug ko išmokė apie ligų plitimą ir apsisaugojimą nuo jų. 19-ojo amžiaus medicinos pasiekimų dėka medicinos praktikoje imtasi antiseptikos — švaros užkirsti kelią infekcijoms. Rezultatai buvo įspūdingi. Smarkiai sumažėjo užkrėtimų ir ankstyvų mirčių.
Tačiau senovėje gydytojai nevisiškai suprato, kaip ligos plinta, ir nesuvokė, kokia svarbi yra sanitarija, norint apsisaugoti nuo ligų. Nenuostabu, kad vertinant pagal šiuolaikines normas daug jų gydymo metodų atrodytų barbariški.
Vienas iš seniausių turimų medicininių tekstų yra Eberso papirusas — Egipto medicinos žinynas, datuojamas maždaug 1550 metais p. m. e. Šiame ritinyje yra aprašyta apie 700 gydomųjų priemonių nuo įvairiausių negalių, „pradedant krokodilo įkandimu ir baigiant nago skausmu“.8 Enciklopedijoje The International Standard Bible Encyclopaedia sakoma: „Tų gydytojų medicininės žinios buvo grynai patirtinės, daugiausia susijusios su kerais ir visiškai nemoksliškos.“9 Dauguma gydymo priemonių buvo tiesiog neveiksmingos, o kai kurios iš jų — labai pavojingos. Viename recepte buvo rekomenduojama žaizdas gydyti mišiniu, padarytu iš žmogaus išmatų ir kitų medžiagų.10
Šis tekstas su Egipto gydymo priemonėmis buvo parašytas maždaug tuo pat metu kaip ir pirmosios Biblijos knygos, kuriose yra ir Mozės įstatymas. Mozė, gimęs 1593 m. p. m. e., užaugo Egipte (Išėjimo 2:1-10). Būdamas faraono šeimos narys, jis buvo „išmokytas visos Egipto išminties“ (Apaštalų darbai 7:22). Jis pažinojo Egipto „gydytojus“ (Pradžios 50:1-3). Ar jų neveiksmingi arba pavojingi gydymo būdai turėjo įtakos jo raštams?
Ne. Priešingai — Mozės įstatyme buvo nurodymų laikytis sanitarijos, kurie gerokai pralenkė laikmetį. Pavyzdžiui, karinių stovyklų įstatyme buvo reikalaujama užkasti išmatas atokiau nuo stovyklos (Pakartoto Įstatymo 23:13). Tai buvo labai pažangi apsaugos priemonė. Ji padėjo apsaugoti nuo užteršimo vandenį ir nuo musių pernešamos dizenterijos bei kitų vidurių ligų, iki šiol kasmet nusinešančių milijonus gyvybių šalyse, kur menkai žiūrima sanitarijos.
Mozės įstatyme buvo ir kitų nurodymų laikytis sanitarijos, apsaugojusių Izraelį nuo užkrečiamų ligų plitimo. Jeigu kuris nors asmuo susirgdavo užkrečiama liga arba jeigu kildavo toks įtarimas, jis būdavo atskiriamas (Kunigų 13:1-5). Rūbai arba indai, turėję sąlytį su gyvuliu, kuris savaime nugaišo (galbūt dėl ligos), turėjo būti arba išskalbiami prieš juos vėl panaudojant, arba sunaikinami (Kunigų 11:27, 28, 32, 33). Žmogus, palietęs lavoną, būdavo laikomas nešvariu ir turėdavo apsivalyti, tai yra išsiskalbti savo rūbus ir pats išsimaudyti. Septynias dienas jis būdavo laikomas nešvariu ir turėdavo vengti liestis prie kitų (Skaičių 19:1-13).
Šis sanitarijos kodeksas pasižymi tokia išmintimi, kokios neturėjo to meto aplinkinių tautų gydytojai. Tūkstančius metų prieš tai, kai medicinos mokslas sužinojo, kaip plinta ligos, Biblijoje buvo nurodyti išmintingi būdai apsisaugoti nuo ligų. Nenuostabu, kad Mozė galėjo pasakyti, jog dauguma izraelitų jo dienomis išgyvendavo iki 70—80 metų * (Psalmių 89:10).
Tu galbūt pripažįsti, kad minėti Biblijos tvirtinimai yra moksliškai tikslūs. Tačiau Biblijoje taip pat yra teiginių, kurių mokslas negali patvirtinti. Ar tai iš tikrųjų reiškia, kad Biblija prieštarauja mokslui?
Sutikti su tuo, kas neįrodoma
Neįrodomas teiginys ne visada yra klaidingas. Galimybės moksliškai ką nors įrodyti priklauso nuo žmogaus sugebėjimo surasti pakankamai įrodymų ir teisingai išaiškinti informaciją. Tačiau kai kurios tiesos yra neįrodomos, nes neišliko jokių įrodymų, įrodymai yra neaiškūs arba jų nerandama, arba nepakanka mokslinių galimybių bei patirties padaryti neginčytiną išvadą. Ar negalėtų taip būti su kai kuriais Biblijos tvirtinimais, kuriems nepakanka atskirų daiktinių įrodymų?
Pavyzdžiui, mokslas negali patvirtinti arba paneigti Biblijos informacijos apie nematomą dvasinį pasaulį, kuriame gyvena dvasiniai asmenys. Tą patį galima pasakyti ir apie Biblijoje minimus stebuklingus įvykius. Kai kuriems žmonėms nepakanka aiškių geologinių įrodymų, kad Nojaus dienomis įvyko pasaulinis Tvanas (Pradžios 7 skyrius). Ar turėtume padaryti išvadą, kad jo nebuvo? Istorinius įvykius gali išdildyti laikas ir pokyčiai. Tad argi negalėjo būti, kad tūkstančiai metų geologinių pokyčių ištrynė daugelį įrodymų apie buvusį Tvaną?
Tiesa, Biblijoje yra tvirtinimų, kurių turimais fiziniais įrodymais negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau ar tai turėtų mus stebinti? Biblija nėra mokslinis vadovėlis. Bet tai yra tiesos knyga. Mes jau aptarėme svarius įrodymus, kad jos rašytojai buvo dori ir sąžiningi žmonės. Jų žodžiai apie dalykus, susijusius su mokslu, yra tikslūs ir visiškai neatspindi senovinių mokslinių teorijų, kurios pasirodė besančios tik mitai. Tad mokslas nėra Biblijos priešas. Tikrai verta nuoširdžiai apsvarstyti, ką ji sako.
[Išnašos]
^ pstr. 7 „Antipodai... yra dvi visiškai priešingos žemės rutulio vietos. Tiesi jas jungianti linija kirstų žemės centrą. Žodis antipodes graikų kalba reiškia pėda į pėdą. Trumpiausias atstumas tarp dviejų antipoduose stovinčių žmonių būtų tarp jų kojų padų“1 (The World Book Encyclopedia).
^ pstr. 9 Labai tiksliai sakant, žemė yra paplokščias sferoidas; ji yra šiek tiek plokščia ašigaliuose.
^ pstr. 10 Be to, tik sferinis objektas atrodo apskritas pažiūrėjus iš bet kurio taško. Plokščias skritulys dažniau atrodytų ovalus, o ne apskritas.
^ pstr. 17 Niutono dienomis labiausiai buvo paplitusi nuomonė, kad visata yra pripildyta skysčio — kosminės „sriubos“ — ir kad sūkuriai skystyje sukelia planetų sukimąsi.
^ pstr. 27 Europos šalyse ir Jungtinėse Valstijose 1900 metais žmonių gyvenimo trukmės vidurkis buvo mažesnis negu 50 metų. Nuo tada jis smarkiai padidėjo ne tik dėl medicinos pažangos kovojant su ligomis, bet ir dėl geresnės sanitarijos bei gyvenimo sąlygų.
[Anotacija 21 puslapyje]
Neįrodomas tvirtinimas ne visada yra klaidingas
[Iliustracija 18 puslapyje]
Tūkstančius metų prieš tai, kai žmonės iš kosmoso pamatė, jog žemė yra rutulys, Biblijoje buvo kalbama apie „žemės skritulį“
[Iliustracijos 20 puslapyje]
Seras Izaokas Niutonas paaiškino, kad planetas jų orbitose išlaiko visuotinės traukos jėga