Ar šia knyga galima pasitikėti?

„Biblijoje aš randu patikimesnius autentiškumo požymius negu visoje pasaulietinėje istorijoje“ (seras Izaokas Niutonas, garsus anglų mokslininkas).¹

AR ŠIA knyga, Biblija, galima pasitikėti? Ar joje kalbama apie tikrai gyvenusius žmones, iš tikrųjų buvusias vietoves ir tikrus įvykius? Jeigu taip, turėtų būti įrodymų, kad ją parašė atidūs, sąžiningi rašytojai. Įrodymų tikrai yra. Daug jų buvo rasta po žeme, o dar daugiau yra pačioje knygoje.

Atkastiniai įrodymai

Atrasti senoviniai dirbiniai, kurie buvo užkasti Biblijos vietovėse, patvirtina istorinį ir geografinį Biblijos tikslumą. Apsvarstyk tik kai kuriuos iš archeologų atkastų įrodymų.

Biblijos skaitytojams gerai žinomas drąsus jaunas piemuo Dovydas, tapęs Izraelio karaliumi. Jo vardas Biblijoje paminėtas 1138 kartus, o posakis „Dovydo namai“, dažnai nurodantis jo dinastiją, pavartotas 25 kartus (1 Samuelio 16:13; 20:16). Tačiau dar neseniai nebuvo jokio aiškaus nebiblinio Dovydo gyvenimo liudijimo. Ar Dovydas buvo tik prasimanytas asmuo?

Archeologų grupė, vadovaujama profesoriaus Avrahamo Birano, 1993 metais padarė nepaprastą atradimą, apie kurį buvo pranešta žurnale Israel Exploration Journal. Šiaurinėje Izraelio dalyje, vietoje, kuri senaisiais laikais buvo vadinama Tel Dano kalva, jie aptiko bazalto akmenį. Akmenyje buvo iškalti žodžiai „Dovydo namai“ ir „Izraelio karalius“.² Manoma, kad šis akmuo su įrašu, datuojamas devintuoju amžiumi p. m. e., yra dalis pergalės paminklo, kurį pastatė aramėjai — į rytus nuo Izraelio gyvenusieji Izraelio priešai. Kodėl šis senovinis įrašas toks reikšmingas?

Remiantis profesoriaus Birano ir jo kolegos profesoriaus Josifo Naveho pranešimu, žurnalo Biblical Archeology Review straipsnyje buvo sakoma: „Tai pirmasis kartas, kai Dovydo vardas rastas senoviniame nebibliniame įraše.“ *³ Įrašas vertas dėmesio dar dėl kai ko. Žodžiai „Dovydo namai“ parašyti kaip vienas žodis. Kalbos žinovas profesorius Ansonas Reinis paaiškino: „Skirtukas... dažnai nededamas, ypač junginiuose, nurodančiuose gerai žinomą tikrinį vardą. Aišku, devintajame amžiuje p. m. e. ‛Dovydo namai’ ir buvo toks tikrinis politinis bei geografinis pavadinimas.“⁵ Taigi karalius Dovydas ir jo dinastija, matyt, buvo gerai žinomi senovės pasaulyje.

Ar iš tikrųjų egzistavo Biblijoje minimas didelis Asirijos miestas Ninevė? Dar neseniai, 19 amžiaus pradžioje, kai kurie Biblijos kritikai nenorėjo tuo tikėti. Bet 1849 metais seras Ostenas Henris Lajardas atkasė karaliaus Sinacheribo rūmų griuvėsius Kujundžike, kuris, pasirodo, buvo senovinio Ninevės miesto dalis. Todėl kritikai nutilo. Tačiau tie griuvėsiai byloja apie dar kai ką. Ant vieno gerai išsilaikiusio kambario sienų pavaizduotas stipriai  sutvirtinto miesto užgrobimas ir vergų eisena įsiveržusio karaliaus akivaizdoje. Virš karaliaus įrašyti tokie žodžiai: „Sinacheribas, pasaulio karalius, Asirijos karalius, sėdosi į nîmedu sostą ir patikrino grobį, (paimtą) iš Lachišo (La-ki-su).“⁶

Šis vaizdas ir įrašas, kuriuos galima pamatyti Britų muziejuje, derinasi su 4 Karalių 18:13, 14 esančiu Biblijos pasakojimu, kaip Sinacheribas užėmė Judėjos miestą Lachišą. Lajardas paaiškino, kuo reikšmingas šis radinys: „Kol nebuvo šių atradimų, kas būtų galėjęs laikyti tikėtinu ar įmanomu dalyku, kad po krūva žemių ir šiukšlių, ženklinusių Ninevės vietą, bus atrasta Ezekijo [Judo karaliaus] ir Sinacheribo karų istorija, aprašyta paties Sinacheribo kaip tik tuo metu, kai vyko tie karai, ir netgi iki smulkmenų patvirtinanti Biblijos pranešimą?“⁷

Archeologai atkasė daug kitų dirbinių — keramikos, pastatų griuvėsių, molinių lentelių, monetų, dokumentų, paminklų ir įrašų — patvirtinančių Biblijos tikslumą. Kasinėtojai aptiko chaldėjų miestą Ūrą — verslo ir religijos centrą, kuriame gyveno Abraomas⁠⁸ (Pradžios 11:27-31). 19-ajame amžiuje atkastame Nabonido metraštyje aprašomas Babilono pralaimėjimas Kyrui Didžiajam 539 m. p. m. e. — įvykis, apie kurį pasakojama Danieliaus 5-ajame skyriuje.⁹ Viename įraše (jo fragmentai saugomi Britų muziejuje), atrastame ant arkos senovės Tesalonikoje, išvardyti miestų valdovai, pavadinti „politarchais“, — šis žodis nežinomas klasikinėje graikų literatūroje, bet jį pavartojo Biblijos rašytojas Lukas​¹⁰ (Apaštalų darbai 17:6, NTP). Ta smulkmena patvirtina Luko žodžių tikslumą, kaip jau buvo patvirtinusios kitos detalės. (Palygink Luko 1:3.)

Tačiau archeologai ne visada sutaria vienas su kitu, juo labiau su Biblija. Vis dėlto pačioje Biblijoje yra svarių įrodymų, kad ši knyga verta pasitikėjimo.

Sąžiningai parašyta

Sąžiningi istorikai užrašo ne tik pergales (tokias kaip tame įraše minima Sinacheribo pergalė prieš Lachišą), bet ir pralaimėjimus, ne tik sėkmę, bet ir nesėkmę, ne tik galybę, bet ir silpnybes. Nedaugelis pasaulietinių istorinių pasakojimų atspindi tokį sąžiningumą.

Apie Asirijos istorikus Danielis D. Lakenbilas pasakė: „Dažnai akivaizdu, kad karališkoji puikybė vertė atsainiai žiūrėti į istorinį tikslumą.“¹¹ Tokia „karališkoji puikybė“ pasireiškia Asirijos karaliaus Ašurnasirpalo metraštyje, kuriame jis gyrėsi: „Aš esu didis, nuostabus, išaukštintas, galingas, gerbiamas, šlovinamas, garsus, stiprus, narsus, drąsus kaip liūtas ir didvyriškas!“¹² Ar tu gali viską, ką perskaitai tokiame metraštyje, laikyti tikslia istorija?

O Biblijos rašytojai buvo maloniai atviri. Izraelio vadovas Mozė atvirai pranešė apie savo brolio Aarono, sesers Marijos, sūnėnų Nadabo bei Abijaus ir savo tautos trūkumus bei savo paties klaidas (Išėjimo 14:11, 12; 32:1-6; Kunigų 10:1, 2; Skaičių 12:1-3; 20:9-12; 27:12-14). Šiurkščios karaliaus Dovydo klaidos nebuvo nuslėptos, bet užrašytos, — ir netgi tuo laiku, kai Dovydas dar karaliavo (2 Samuelio knyga, 11 ir 24 skyriai). Matas, parašęs knygą,  kuri vadinasi jo vardu, papasakojo, kaip apaštalai (vienas iš jų buvo jis pats) ginčijosi dėl savo svarbos ir kaip jie paliko Jėzų jo suėmimo naktį (Mato 20:20-24; 26:56). Krikščioniškųjų Graikų Raštų laiškų rašytojai atvirai pripažino kai kurių pirmųjų krikščionių susirinkimų problemas, pavyzdžiui, seksualinį amoralumą ir nesutarimus. Ir jie kalbėjo apie tas problemas be užuolankų (1 Korintiečiams 1:10-13; 5:1-13).

Taip sąžiningai, atvirai viską pranešdami jie parodė, kad jiems tikrai rūpi tiesa. Tad jeigu Biblijos rašytojai noriai pranešė blogus dalykus apie savo mylimus žmones, savo tautą ir netgi save pačius, argi tai nėra rimtas pagrindas pasitikėti jų raštais?

Tikslios detalės

Teismo procesuose liudininkų liudijimo patikimumą dažnai galima nustatyti iš nežymių faktų. Nežymių detalių sutapimas gali patvirtinti, kad liudijimas teisingas ir sąžiningas, o dideli neatitikimai gali parodyti jį esant klastotę. Kita vertus, pernelyg tikslus pasakojimas, kuriame kiekviena menkiausia smulkmena iš anksto apgalvota, gali irgi išduoti, kad liudijimas klaidingas.

O kaip šiuo atžvilgiu yra su Biblijos rašytojų „liudijimu“? Rašiusieji Bibliją buvo nuostabiai nuoseklūs. Derinasi netgi nežymios detalės. Tačiau tai nėra specialiai padaryta, tad nekyla įtarimas dėl sąmokslo. Akivaizdu, kad sutapimai neplanuoti — rašytojų žodžiai dažnai derinasi atsitiktinai. Apsvarstyk kai kuriuos pavyzdžius.

Biblijos rašytojas Matas rašė: „Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią“ (Mato 8:14). Matas pateikė įdomią, tačiau neesminę detalę: Petras buvo vedęs. Šį nežymų faktą patvirtino Paulius rašydamas: „Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir... Kefas?“ * (1 Korintiečiams 9:5, Brb red.) Kontekstas parodo, kad Paulius gynėsi nuo nepagrįstos kritikos (1 Korintiečiams 9:1-4). Aišku, kad Paulius paminėjo faktą, jog Petras yra vedęs, ne norėdamas palaikyti Mato pranešimo tikslumą, bet atsitiktinai.

Visi keturi evangelijų rašytojai — Matas, Morkus, Lukas ir Jonas — pasakoja, kad Jėzaus suėmimo naktį vienas jo mokinys išsitraukė kalaviją ir sužeidė vyriausiojo kunigo vergą — nukirto jam ausį. Tik Evangelijoje pagal Joną pranešama, atrodo, nereikalinga smulkmena: „Tarnas buvo vardu Malkus“ (Jono 18:10, 26). Kodėl vien tik Jonas pranešė to vyro vardą? Po kelių eilučių pasakomas nežymus faktas, kurio nėra niekur kitur: Jonas „buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu“. Jis taip pat buvo pažįstamas vyriausiojo kunigo šeimai; jis pažinojo tarnus, o jie jį (Jono 18:15, 16). Tad visiškai suprantama, kad Jonas paminėjo sužeisto vyro vardą, o kiti  evangelijų rašytojai, kurie jo nepažinojo, nepaminėjo.

Kartais viename pasakojime nėra išsamaus paaiškinimo, bet jis tarp kitko pateikiamas kitoje vietoje. Pavyzdžiui, Mato pasakojime apie Jėzaus teismą dalyvaujant žydų sinedrionui sakoma, kad kai kurie iš ten buvusiųjų „mušė jį per veidą ir tyčiojosi: ‛Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!’“ (Mato 26:67, 68) Kam gi jie prašė Jėzaus „pranašauti“, kas jį užgavo, jeigu užgavusysis stovėjo priešais jį? Matas nepaaiškino. Tačiau kiti du evangelijų rašytojai pasako trūkstamą detalę: Jėzaus skriaudėjai prieš jį mušdami uždengė jam veidą (Morkaus 14:65; Luko 22:64). Matas papasakojo apie tai nesirūpindamas įtraukti visas iki vienos smulkmenas.

Evangelijoje pagal Joną papasakotas įvykis, kuomet didelė minia susirinko pasiklausyti Jėzaus mokymo. Pagal pasakojimą, apžvelgęs minią, Jėzus „paklausė Pilypą: ‛Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?’“ (Jono 6:5) Kodėl iš visų ten buvusių mokinių Jėzus nusprendė paklausti Pilypą, kur jie galėtų nupirkti duonos? Rašytojas to nepasakė. Tačiau pasakodamas apie tą patį įvykį Lukas praneša, kad tai buvo netoli Betsaidos — miesto šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje, o anksčiau Evangelijoje pagal Joną yra sakoma, kad „Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos“ (Jono 1:44; Luko 9:10). Taigi logiška, kad Jėzus paklausė to, kurio gimtasis miestas buvo šalia. Detalės nuostabiai derinasi, tačiau akivaizdu, kad atsitiktinai.

Kartais kai kurių smulkmenų neminėjimas tik dar labiau padidina pasitikėjimą Biblijos rašytoju. Pavyzdžiui, 3 Karalių knygoje rašytojas pasakoja apie didelę sausrą Izraelyje. Ji buvo tokia didelė, kad karalius negalėjo rasti pakankamai vandens ir žolės palaikyti savo arklių ir mulų gyvybę (3 Karalių 17:7; 18:5). Tačiau tame pačiame pasakojime pranešama, kad pranašas Elijas liepė užnešti jam ant Karmelio kalno pakankamą kiekį vandens (vartoti aukojant), kad užtektų pripildyti griovį, užėmusį galbūt 1000 kvadratinių metrų plotą (3 Karalių 18:33-35). Iš kur per pačią sausrą buvo gauta vandens? 3 Karalių knygos rašytojas nesistengė to paaiškinti. Tačiau kiekvienas Izraelio gyventojas žinojo, kad Karmelis yra Viduržemio jūros pakrantėje, kaip tai toliau parodo atsitiktinė pastaba pasakojime (3 Karalių 18:43). Taigi buvo nesunku gauti jūros vandens. Jeigu ši kitką detaliai aiškinanti knyga būtų tik melas, pateiktas už faktą, kodėl jos rašytojas, kurį tada būtų galima pavadinti gudriu klastotoju, būtų palikęs tokį aiškų prieštaravimą?

Tad ar galima pasitikėti Biblija? Archeologai atkasė pakankamai dirbinių, patvirtinančių, kad Biblija kalba apie tikrus žmones, tikras vietas ir tikrus įvykius. Tačiau dar labiau įtikina įrodymai, esantys pačioje Biblijoje. Sąžiningi rašytojai nepagailėjo nė vieno, net savęs, ir užrašė tiksliai tai, kas įvyko. Dėl raštų tarpusavio darnumo ir nesuklastoto faktų sutapimo „liudijimas“ skamba patikimai. Biblija, turinti tokius ‛patikimus autentiškumo požymius’, tikrai yra knyga, kuria tu gali pasitikėti.

[Išnašos]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tel Dano nuolauža

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Asiriečių reljefas, vaizduojantis Lachišo apgultį, minimą 4 Karalių 18:13, 14