Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Knyga, „kalbanti“ šiuolaikinėmis kalbomis

Knyga, „kalbanti“ šiuolaikinėmis kalbomis

Knyga, „kalbanti“ šiuolaikinėmis kalbomis

Jeigu miršta kalba, kuria knyga yra parašyta, dažniausiai miršta ir pati knyga. Šiandien nedaugelis tegali skaityti senovinėmis kalbomis, kuriomis buvo parašyta Biblija. Tačiau Biblija gyva. Ji išliko, nes „išmoko kalbėti“ šiuolaikinėmis žmonijos kalbomis. Vertėjai, „mokę“ ją kalbėti kitomis kalbomis, kartais susidurdavo su kliūtimis, kurios atrodė neįveikiamos.

IŠVERSTI Bibliją, kurioje yra daugiau kaip 1100 skyrių ir per 31 000 eilučių, — įspūdinga užduotis. Tačiau amžiams einant pasiaukoję vertėjai su džiaugsmu imdavosi šio sunkaus darbo. Daugelis jų buvo pasiryžę kęsti sunkumus ir netgi numirti už savo darbą. Biblijos vertimo į įvairias žmonijos kalbas istorija byloja apie nuostabų atkaklumą bei išradingumą. Apsvarstyk tik nedidelę tos jaudinančios istorijos dalį.

Vertėjų sunkumai

Kaip tu verstum knygą į kalbą, kuri neturi rašmenų? Daug Biblijos vertėjų susidūrė kaip tik su tokiu sunkumu. Pavyzdžiui, Vulfila ketvirtajame m. e. amžiuje ėmėsi versti Bibliją į tuo metu vartotą, bet nerašytą gotų kalbą. Vulfila įveikė sunkumą sukūręs 27 raidžių gotiškąją abėcėlę, kuriai pagrindu paėmė graikiškąją ir lotyniškąją abėcėles. Iki 381 m. e. m. jis išvertė į gotų kalbą beveik visą Bibliją.

Devintajame amžiuje du graikiškai kalbantys broliai, Kirilas (tikrasis vardas Konstantinas) ir Metodijus, abu žymūs mokslininkai ir kalbininkai, norėjo išversti Bibliją slaviškai kalbantiems žmonėms. Bet senoji slavų kalba, iš kurios kilo dabartinės slavų kalbos, neturėjo rašto. Tad tie du broliai sukūrė abėcėlę, kad galėtų versti Bibliją. Taigi dabar Biblija galėjo „kalbėti“ daug didesniam žmonių skaičiui — kalbantiesiems slavų kalbomis.

Šešioliktajame amžiuje Viljamas Tindelas pradėjo versti Bibliją iš originalo kalbų į anglų kalbą, tačiau susidūrė su aršiu bažnyčios ir valdžios priešiškumu. Tindelas, mokęsis Oksforde, norėjo išversti Bibliją taip, kad net „kaimo vaikinas“ galėtų ją suprasti.1 Bet kad galėtų tai padaryti, jis turėjo bėgti į Vokietiją; ten 1526 metais buvo išspausdintas jo išverstas „Naujasis Testamentas“. Kai jo egzemplioriai buvo slapta nugabenti į Angliją, valdžios pareigūnai taip įniršo, kad pradėjo deginti juos viešai. Vėliau Tindelas buvo išduotas. Prieš pat jį pasmaugiant ir sudeginant jo kūną, jis garsiai sušuko: „Viešpatie, atverk Anglijos karaliui akis!“2

Biblija buvo verčiama toliau; buvo neįmanoma sustabdyti vertėjų. Iki 1800-ųjų bent atskiros Biblijos dalys „išmoko kalbėti“ 68 kalbomis. Paskui, susikūrus Biblijos draugijoms, o ypač nuo 1804 metų, kai buvo įkurta Britanijos ir užsienio šalių Biblijos draugija, Biblija greitai „išmoko“ dar daugiau naujų kalbų. Šimtai jaunų vyrų savo noru vyko į užsienio šalis kaip misionieriai, ir daugelio jų svarbiausias tikslas buvo versti Bibliją.

Biblijos vertimas į Afrikos kalbas

Afrikoje 1800 metais buvo tik apie dvylika rašomųjų kalbų. Šimtams kitų šnekamųjų kalbų kas nors dar turėjo sukurti rašymo sistemą. Atvykę misionieriai išmokdavo tas kalbas neturėdami pradinių vadovėlių ar žodynų. Tada jie triūsdavo kurdami raštą, o paskui mokydavo žmones skaityti rašytinį tekstą. Jie tai darė, kad žmonės kada nors ateityje galėtų skaityti Bibliją savo kalba.3

Vienas toks misionierius buvo škotas Robertas Mofatas. 1821-aisiais, būdamas 25 metų amžiaus, Mofatas pradėjo misiją tarp setsvanų kalba kalbančių pietinės Afrikos gyventojų. Norėdamas išmokti jų nerašomą kalbą, jis bendravo su žmonėmis ir kartais keliaudavo į šalies gilumą gyventi tarp jų. „Žmonės buvo geri, — vėliau rašė jis, — o mano kalbos klaidos sukeldavo daug juoko. Nė vienas niekada netaisydavo jokio žodžio ar sakinio, kol jam nepavykdavo pamėgdžioti mano tarimo taip juokingai, kad didžiai pralinksmintų kitus.“4 Mofatas buvo atkaklus ir galiausiai išmoko kalbą bei sukūrė jai raštą.

Mofatas, aštuonerius metus darbavęsis tarp setsvanų, 1829 metais baigė versti Evangeliją pagal Luką. Kad galėtų ją išspausdinti, jis nuvyko apie 960 kilometrų jaučių traukiamu vežimu iki pakrantės ir sėdo į laivą, plaukiantį į Keiptauną. Ten gubernatorius davė jam leidimą pasinaudoti vyriausybės spausdinimo mašina, bet Mofatas pats turėjo rinkti spaudmenis ir spausdinti; galiausiai, 1830 metais, jis išspausdino Evangeliją. Pirmą kartą setsvanai galėjo skaityti dalį Biblijos gimtąja kalba. 1857 metais Mofatas baigė versti visą Bibliją į setsvanų kalbą.

Vėliau Mofatas papasakojo, kaip setsvanai reagavo, kai pirmą kartą gavo Evangeliją pagal Luką. Jis pažymėjo: „Buvo žmonių, kurie atėjo šimtus kilometrų, norėdami įsigyti šv. Luko egzempliorių... Mačiau, kaip gavę šv. Luko dalis jie verkdavo ir glausdavo jas prie krūtinės, liedavo dėkingumo ašaras, kol ne vienam iš jų pasakydavau: ‛Jūs sugadinsite knygas savo ašaromis.’“5

Taip tokie pasiaukoję vertėjai kaip Mofatas daugybei afrikiečių, kuriems anksčiau rašytinė kalba neatrodė reikalinga, atvėrė pirmąją galimybę bendrauti raštu. Tačiau tie vertėjai buvo įsitikinę, kad jie padovanojo Afrikos žmonėms netgi kai ką vertingesnio — Bibliją jų gimtąja kalba. Šiandien visa Biblija arba jos dalys „kalba“ daugiau kaip 600 Afrikos kalbų.

Biblijos vertimas į Azijos kalbas

Afrikoje vertėjai dėjo didžiules pastangas sukurti raštą šnekamosioms kalboms, o kitoje pasaulio dalyje kiti vertėjai susidūrė su visiškai kitokiu sunkumu — versti į kalbas su sudėtingais rašmenimis. Tokį sunkumą turėjo vertusieji Bibliją į Azijos kalbas.

Devynioliktojo amžiaus pradžioje Viljamas Keris ir Džošua Maršmenas, nuvykę į Indiją, išmoko daug jos rašomųjų kalbų. Padedami spaustuvininko Viljamo Vordo, jie išvertė bent kai kurias Biblijos dalis beveik į 40 kalbų.6 Apie Viljamą Kerį rašytojas Herbertas Keinas pasakė: „Jis sukūrė gražios, sklandžios šnekamosios [bengalų] kalbos stilių, kuris pakeitė senąjį klasikinį, ir padarė kalbą suprantamesnę bei patrauklesnę šiuolaikiniam skaitytojui.“7

Adoniramas Džedsonas, gimęs ir užaugęs Jungtinėse Valstijose, nuvyko į Birmą ir 1817 metais pradėjo versti Bibliją į birmiečių kalbą. Jis rašė, kaip sunku išmokti Rytų kalbą taip gerai, kad būtų galima versti Bibliją: ‛Kai pradedame mokytis kalbos kitoje žemės pusėje gyvenančių žmonių, kurie mąsto kitaip negu mes, kurių kalbinės raiškos būdai yra mums visai svetimi ir kurių raidės bei žodžiai nė kiek nepanašūs į jokios iš kalbų, su kuriomis mums teko susidurti; kai neturime nei žodyno, nei vertėjo ir turime nors truputį suprasti kalbą, kad galėtume pasinaudoti vietinio mokytojo pagalba, reikia įdėti daug darbo!8

Džedsonui reikėjo 18 metų stropiai dirbti. Paskutinė Biblijos birmiečių kalba dalis buvo išspausdinta 1835 metais. Tačiau gyvendamas Birmoje jis daug iškentė. Tuo metu, kai vertė Bibliją, jis buvo apkaltintas šnipinėjimu ir beveik dvejus metus praleido moskitų apniktame kalėjime. O kai tik buvo išlaisvintas, nuo karštligės mirė jo žmona ir maža dukrelė.

Robertas Morisonas, būdamas 25-erių metų amžiaus, 1807-aisiais nuvyko į Kiniją ir ėmėsi ypač sunkios užduoties išversti Bibliją į kinų kalbą, vieną iš pačių sudėtingiausių rašomųjų kalbų. Jis menkai temokėjo kinų kalbą, — ją buvo pradėjęs studijuoti tik prieš dvejus metus. Be to, Morisonas turėjo kovoti su Kinijos įstatymais, kuriais buvo siekiama išlaikyti Kiniją izoliuotą. Kiniečiams buvo uždrausta mokyti kalbos užsieniečius — už tai grėsė mirties bausmė. Užsienietis už Biblijos vertimą į kinų kalbą būtų nubaustas mirtimi.

Morisonas toliau drąsiai, bet atsargiai studijavo kalbą ir greitai ją išmoko. Po dvejų metų jis įsidarbino vertėju Rytų Indijos kompanijoje. Dienos metu jis dirbo kompanijai, tačiau slapta, nuolat rizikuodamas būti susektas, vertė Bibliją. Praėjus septyneriems metams po to, kai atvyko į Kiniją, 1814-aisiais, jis jau buvo paruošęs spaudai Krikščioniškuosius Graikų Raštus.9 Po penkerių metų Viljamo Milno padedamas jis baigė versti Hebrajų Raštus.

Tai buvo didžiulis pasiekimas — Biblija jau galėjo „kalbėti“ kalba, kuria kalba daugiausia pasaulio žmonių. Paskui, gabių vertėjų dėka, Biblija buvo išversta į kitas Azijos kalbas. Šiandien Biblijos dalis galima įsigyti daugiau kaip 500 Azijos kalbų.

Kodėl tokie vyrai kaip Tindelas, Mofatas, Džedsonas ir Morisonas vargo daugelį metų, kai kurie netgi rizikuodami savo gyvybe, kad išverstų knygą nepažįstamiems žmonėms, net tiems, kurie neturėjo rašomosios kalbos? Tikrai ne dėl šlovės ar pelno. Jie tikėjo, kad Biblija yra Dievo Žodis ir kad ji turi „kalbėti“ žmonėms — visiems žmonėms — jų gimtąja kalba.

Ar tu manai Bibliją esant Dievo Žodį, ar ne, galbūt sutiksi, kad tokia pasiaukojama dvasia, kokią parodė tie atsidavę vertėjai, šiandieniniame pasaulyje labai reta. Argi nevertėtų patyrinėti knygą, kuri įkvepia tokio nesavanaudiškumo?

[Lentelė 12 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Skaičius kalbų, kuriomis nuo 1800 metų buvo išspausdintos kai kurios Biblijos dalys

68 107 171 269 367 522 729 971 1,199 1,762 2,123

1800 1900 1995

[Iliustracija 10 puslapyje]

Tindelas verčia Bibliją

[Iliustracija 11 puslapyje]

Robertas Mofatas

[Iliustracija 12 puslapyje]

Adoniramas Džedsonas

[Iliustracija 13 puslapyje]

Robertas Morisonas