Kieno garbinimą Dievas priima?
5 skyrius
Kieno garbinimą Dievas priima?
1. Ką samarietė norėjo sužinoti apie garbinimą?
AR TU kada nors pagalvojai: ‛Kieno garbinimą Dievas priima?’ Vienai moteriai, matyt, toks klausimas atėjo į mintį, kai ji kalbėjo su Jėzumi Kristumi Samarijoje, netoli Garizimo kalno. Atkreipdama dėmesį į skirtingą Dievo garbinimą tarp samariečių ir žydų, ji pasakė: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“ (Jono 4:20). Ar Jėzus samarietei pasakė, kad Dievas priima visokį garbinimą? Arba gal jis pasakė, kad norint patikti Dievui reikalaujama konkrečių dalykų?
2. Ką pasakė Jėzus, atsakydamas samarietei?
2 Jėzaus atsakymas buvo netikėtas: „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jono 4:21). Samariečiai jau nuo seno bijojo Jehovos ir garbino kitus dievus ant Garizimo kalno (4 Karalių 17:33). Dabar Jėzus Kristus pasakė, kad nei ta vieta, nei Jeruzalė nebeturės reikšmės tikrajame garbinime.
GARBINIMAS DVASIA IR TIESA
3. a) Kodėl samariečiai iš tikrųjų nepažino Dievo? b) Kaip ištikimi žydai ir kiti galėjo pasiekti Dievo pažinimą?
3 Jėzus toliau kalbėjo samarietei: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų“ (Jono 4:22). Samariečių religinis supratimas buvo klaidingas; įkvėptomis jie laikė tik pirmąsias penkias Biblijos knygas, — ir jos, jų pačių peržiūrėtos bei ištaisytos, buvo žinomos kaip Samariečių Penkiaknygė. Taigi jie iš tikrųjų Dievo nepažino. Tačiau žydams buvo patikėtos Šventojo Rašto žinios (Romiečiams 3:1, 2). Ištikimiems žydams ir kitiems, kurie klausydavosi, Raštas davė tai, kas buvo būtina, kad jie pažintų Dievą.
4. Ką, pagal Jėzų, turėjo daryti ir žydai, ir samariečiai, kad jų garbinimas būtų priimtinas Dievui?
4 Iš tikrųjų Jėzus parodė, kad norėdami įtikti Dievui ir žydai, ir samariečiai turės pakeisti savo garbinimo būdą. Jis pasakė: „Ateis valanda, — jau dabar ji yra, — kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4:23, 24). Mes turime šlovinti Dievą „dvasia“, skatinami tikėjimo ir meilės kupinos širdies. Šlovinti Dievą „tiesa“ įmanoma studijuojant jo Žodį, Bibliją, ir garbinant jį pagal jo atskleistą tiesą. Ar tu trokšti tai daryti?
5. a) Ką reiškia „garbinimas“? b) Ką turime daryti, jeigu norime, kad Dievas priimtų mūsų garbinimą?
5 Jėzus pabrėžė, kad Dievas nori tikrojo garbinimo. Tai rodo, kad yra Jehovai nepriimtinų garbinimo formų. Garbinti Dievą — tai rodyti jam nuolankią pagarbą ir šventai tarnauti jam. Jeigu tu norėtum parodyti pagarbą galingam valdovui, tai turbūt trokštum tarnauti jam ir daryti tai, kas jam patiktų. Be abejo, mes norime įtikti Dievui. Tad užuot tik pasakę: ‛Mano religija man tinka’, mes turime verčiau įsitikinti, ar mūsų garbinimas atitinka Dievo reikalavimus.
VYKDYTI TĖVO VALIĄ
6, 7. Kodėl Jėzus nepripažįsta kai kurių, kurie tvirtina esą jo mokiniai?
6 Perskaitykime Mato 7:21-23 ir pažiūrėkime, ar galime išskirti lemiamą faktorių, pagal kurį nustatytume, ar visoks garbinimas Dievui priimtinas. Jėzus pasakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‛Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‛Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų [piktųjų dvasinių būtybių] tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‛Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’“
7 Pripažinti Jėzų Kristų Viešpačiu teisingame garbinime yra būtina. Tačiau pacituoti žodžiai parodo, kad daugelio besiskelbiančiųjų Jėzaus mokiniais garbinime kažko trūks. Jis pasakė, kad kai kurie darys „stebuklų“, tokių kaip tariami stebuklingi išgydymai. Tačiau jie nedarys to, kas, pagal Jėzų, yra gyvybiškai svarbu. Jie ‛nevykdys dangiškojo Tėvo valios’. Jeigu norime patikti Dievui, turime sužinoti, kokia yra Tėvo valia, ir po to vykdyti ją.
TIKSLUS PAŽINIMAS — APSAUGA
8. Jeigu norime vykdyti Dievo valią, ko iš mūsų reikalaujama, ir kokių klaidingų pažiūrų turime vengti?
8 Norint vykdyti Dievo valią, būtina tiksliai pažinti ir Jehovą Dievą, ir Jėzų Kristų. Toks pažinimas veda į amžinąjį gyvenimą. Tad tikriausiai mes visi sieksime įgyti tikslų pažinimą iš Dievo Žodžio, Biblijos. Kai kurie sako, kad nėra reikalo tuo rūpintis, jei savo garbinime esame nuoširdūs ir uolūs. Kiti tvirtina, kad ‛kuo mažiau žinai, tuo mažiau iš tavęs reikalaujama’. Vis dėlto Biblija skatina mus augti Dievo ir jo tikslų pažinimu (Efeziečiams 4:13; Filipiečiams 1:9; Kolosiečiams 1:9).
9. Kaip tikslus pažinimas apsaugo mus ir kodėl mums reikalinga tokia apsauga?
9 Toks pažinimas apsaugo mūsų garbinimą nuo užteršimo. Apaštalas Paulius kalbėjo apie tam tikrą dvasinį kūrinį, kuris apsimeta „šviesos angelu“ (2 Korintiečiams 11:14). Taip užsimaskavęs, šis dvasinis kūrinys — Šėtonas — bando suklaidinti mus, kad darytume darbus, priešingus Dievo valiai. Kiti dvasiniai kūriniai, bendraujantys su Šėtonu, taip pat užteršia žmonių atliekamą garbinimą, nes Paulius pasakė: „Aukodami atnašas pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams“ (1 Korintiečiams 10:20). Daugelis, matyt, manė, kad jie garbina Dievą teisingai, nors jie nedarė to, ko Dievas norėjo. Jie buvo apgaulingai nuvesti netyro klaidingo garbinimo keliu. Mes vėliau daugiau sužinosime apie Šėtoną ir demonus; šie Dievo priešai aiškiai užteršia žmonijos garbinimą.
10. Ką tu darytum, jeigu kas nors tyčia užnuodytų tavo geriamo vandens šulinį, ir ką tikslus Dievo Žodžio pažinimas padeda mums daryti?
10 Jeigu tu žinotum, kad kažkas tyčia užnuodijo tavo geriamo vandens šulinį, ar tu ir toliau gertum iš jo? Be abejo, tu nedelsdamas imtumeisi priemonių surasti gryno, sveiko vandens telkinį. Na, Dievo Žodžio tikslus pažinimas padės mums atpažinti tikrąją religiją ir atmesti nešvarumus, kurie daro garbinimą nepriimtiną Dievui.
ŽMONIŲ IŠGALVOTI PRIESAKAI
11. Kas buvo neteisinga daugelio žydų garbinime?
11 Kai Jėzus buvo žemėje, daug žydų nesielgė pagal tikslų Dievo pažinimą. Todėl jie prarado galimybę būti švarūs Jehovos akivaizdoje. Kalbėdamas apie juos, Paulius rašė: „Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo [„tikslaus pažinimo“, NW]“ (Romiečiams 10:2). Jie patys nusistatė, kaip garbinti Dievą, užuot klausę, ką sakė jis.
12. Kas užteršė Izraelio garbinimą ir koks buvo rezultatas?
12 Izraelitai pradžioje laikėsi Dievo duotos tikrosios religijos, bet ji tapo žmonių mokymų ir filosofijų užteršta (Jeremijo 8:8, 9; Malachijo 2:8, 9; Luko 11:52). Nors žydų religiniai vadai, žinomi kaip fariziejai, manė, kad jų garbinimas priimtinas Dievui, Jėzus jiems pasakė: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‛Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina mokydami žmonių išgalvotų priesakų’“ (Morkaus 7:6, 7).
13. Kaip galėjo atsitikti, kad elgėmės taip kaip fariziejai?
13 Ar gali būti, kad mes elgėmės, kaip elgėsi fariziejai? Tai galėjo atsitikti, jeigu laikėmės paveldėtų religinių tradicijų, užuot ištyrę, ką Dievas yra pasakęs apie garbinimą. Įspėdamas apie šį visiškai realų pavojų, Paulius rašė: „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams“ (1 Timotiejui 4:1). Tad neužtenka vien manyti, kad mūsų garbinimas patinka Dievui. Mes, kaip ir ta samarietė, kuri sutiko Jėzų, galbūt esame perėmę savo garbinimo būdą iš savo tėvų. Bet mes turime būti tikri, kad mūsų veiksmams pritaria Dievas.
SAUGOKIS, KAD NEĮŽEISTUM DIEVO
14, 15. Net jeigu turime tam tikrą Dievo valios pažinimą, kodėl turime būti atsargūs?
14 Jeigu nebūsime atsargūs, mes galime daryti ką nors nepriimtina Dievui. Pavyzdžiui, apaštalas Jonas puolė po kojų angelui, „norėdamas jį pagarbinti“. Bet angelas įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink!“ (Apreiškimas 19:10). Taigi ar supranti, jog būtina įsitikinti, ar tavo garbinimas nėra suterštas kokia nors stabmeldystės forma? (1 Korintiečiams 10:14).
15 Kuomet kai kurie krikščionys pradėjo laikytis religinių Dievui nepatinkančių papročių, Paulius paklausė: „Kaipgi jūs galite grįžti prie menkų ir vargingų pradmenų, kuriems ir vėl norite vergauti?! Jūs laikotės dienų, mėnesių, laikotarpių, metų... Aš tikrai baiminuosi dėl jūsų: kad kartais nebūčiau veltui triūsęs jūsų labui“ (Galatams 4:8-11). Tie asmenys buvo įgiję Dievo pažinimą, bet vėliau nuklydo, laikydamiesi religinių papročių ir švenčių, kurios buvo nepriimtinos Jehovai. Kaip pasakė Paulius, mums reikia ‛ištirti, kas patinka Viešpačiui’ (Efeziečiams 5:10).
16. Kaip Jono 17:16 ir 1 Petro 4:3 padeda mums nuspręsti, ar šventės ir papročiai patinka Dievui?
16 Mes turime įsitikinti, ar vengiame religinių švenčių ir kitų papročių, kurie pažeidžia Dievo principus (1 Tesalonikiečiams 5:21). Pavyzdžiui, Jėzus pasakė apie savo pasekėjus: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:16). Ar tavo religijai būdingos apeigos ir šventės, kurios pažeidžia neutralumo principą šio pasaulio dalykų atžvilgiu? O gal tavo religijos šalininkai kartais palaiko papročius ir šventes, su kuriomis gali būti susiję veiksmai, panašūs į tuos, kuriuos aprašė apaštalas Petras? Jis rašė: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis“ (1 Petro 4:3).
17. Kodėl turime vengti bet ko, kas atspindi pasaulio dvasią?
17 Apaštalas Jonas pabrėžė būtinumą vengti bet kokių veiksmų, kurie atspindi šio bedieviško mus supančio pasaulio dvasią. Jonas rašė: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jojo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:15-17). Ar pastebėjai, kad tie, kurie „vykdo Dievo valią“, išliks per amžius? Taip, jeigu mes vykdome Dievo valią ir vengiame veiksmų, atspindinčių šio pasaulio dvasią, mes galime turėti amžinojo gyvenimo viltį!
LAIKYKIS AUKŠTŲ DIEVO NORMŲ
18. Kodėl kai kurių korintiečių nuomonė dėl elgesio buvo klaidinga, ir ko turime iš to pasimokyti?
18 Dievas nori tokių savo garbintojų, kurie laikosi jo aukštų moralės normų. Kai kurie senovės Korinte klaidingai manė, jog Dievas toleruos amoralų elgesį. Mes galime sužinoti, kaip jie klydo, skaitydami 1 Korintiečiams 6:9, 10. Jeigu norime garbinti Dievą priimtinu būdu, turime įtikti jam žodžiais ir darbais. Ar tavo garbinimo forma įgalina tave tai daryti? (Mato 15:8; 23:1-3).
19. Kokį poveikį tikrasis garbinimas turi mūsų elgesiui su kitais?
19 Mūsų elgesys su kitais žmonėmis taip pat turėtų atspindėti Dievo normas. Jėzus Kristus ragino mus elgtis su kitais taip, kaip mes norėtume, kad jie elgtųsi su mumis, nes tai yra tikrojo garbinimo dalis (Mato 7:12). Įsidėmėk, ką jis taip pat pasakė apie broliškos meilės parodymą: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35). Jėzaus mokiniai turi mylėti vienas kitą ir daryti tai, kas gera, savo bendragarbintojams ir kitiems (Galatams 6:10).
NUOŠIRDUS GARBINIMAS
20, 21. a) Kokio garbinimo Dievas reikalauja? b) Kodėl Jehova atmetė Izraelio garbinimą Malachijo dienomis?
20 Savo širdyje tu galbūt nori garbinti Dievą jam priimtinu būdu. Jeigu taip, tai tu turi turėti Jehovos požiūrį į garbinimą. Mokinys Jokūbas pabrėžė, kad svarbu yra Dievo, o ne mūsų požiūris. Jokūbas pasakė: „Tyras ir nesuteptas maldingumas [„garbinimas“, NW] Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:27). Trokšdami įtikti Dievui, kiekvienas iš mūsų turime ištirti savo garbinimą, kad įsitikintume, ar jis nėra užterštas bedieviškais veiksmais, arba ar mes nepraleidžiame ko nors, ką Jis laiko gyvybiškai svarbiu (Jokūbo 1:26).
21 Tik tyras, nuoširdus garbinimas patinka Jehovai (Mato 22:37; Kolosiečiams 3:23). Kai Izraelio tauta parodė mažesnį nuoširdumą, jis pasakė: „Sūnus gerbia tėvą ir tarnas savo valdovą; taigi jei aš Tėvas, kur yra mano pagarba? ir jei aš Valdovas, kur yra mano baimė?“ Jie įžeidinėjo Dievą aukodami jam aklus, luošus ir sergančius gyvulius, ir jis atmetė tokius garbinimo veiksmus (Malachijo 1:6-8). Jehova yra vertas tyriausio garbinimo ir priima tik išimtinį atsidavimą (Išėjimo 20:5; Patarlių 3:9; Apreiškimas 4:11).
22. Jeigu norime, kad Dievas priimtų mūsų garbinimą, ko vengsime ir ką darysime?
22 Samarietė, kuri kalbėjo su Jėzumi, buvo, matyt, suinteresuota garbinti Dievą Jo pripažintu būdu. Jeigu toks yra ir mūsų troškimas, mes vengsime teršiančių mokymų ir veiksmų (2 Korintiečiams 6:14-18). Verčiau mes dėsime pastangas įgyti tikslų Dievo pažinimą ir vykdyti jo valią. Mes tiksliai laikysimės jam priimtino garbinimo reikalavimų (1 Timotiejui 2:3, 4). Jehovos Liudytojai kaip tik tai ir stengiasi daryti, ir jie nuoširdžiai ragina tave kartu su jais garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Jėzus pasakė: „Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jono 4:23). Tikėtina, kad tu esi toks asmuo. Kaip ta samarietė, tu, be abejonės, norėtum gauti amžinąjį gyvenimą (Jono 4:13-15). Bet tu matai, kaip žmonės sensta ir miršta. Kitame skyriuje paaiškinama, kodėl.
PATIKRINK SAVO ŽINIAS
Kaip parodyta Jono 4:23, 24, kokį garbinimą Dievas priima?
Kaip mes galime nustatyti, ar Dievui patinka tam tikri papročiai ir šventės?
Kokie yra kai kurie priimtino garbinimo reikalavimai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija per visą 44-ą puslapį]
