35 skyrius

Žymiausias visų laikų pamokslas

VAIZDAS vienas labiausiai įsimintinų iš visos Biblijos: Jėzus sėdi ant kalno šlaito ir sako savo garsųjį Kalno pamokslą. Ta vieta yra netoli Galilėjos ežero, matyt, Kafarnaumo apylinkėje. Jėzus visą naktį praleido melsdamasis ir ką tik išrinko 12 savo mokinių būti apaštalais. Tada su jais visais jis ateina į šią lygią vietą ant kalno.

Galima pagalvoti, kad dabar Jėzus tikriausiai labai pavargęs ir nori truputį pamiegoti. Tačiau susirinko didelė daugybė žmonių — kai kurie net atėjo iš Judėjos ir Jeruzalės maždaug 100 kilometrų kelią. Kiti atkeliavo iš Tyro ir Sidono, esančių šiaurinėje pakrantėje. Jie susirinko pasiklausyti Jėzaus ir pagyti nuo savo ligų. Tarp jų yra net žmonių, kuriuos vargina demonai, piktieji Šėtono angelai.

Kai Jėzus nusileidžia žemyn, sergantieji stengiasi jį paliesti, ir jis visus juos išgydo. Paskui Jėzus, matyt, palipa aukščiau į kalną. Čia jis atsisėda ir pradeda mokyti lygumoje priešais jį susirinkusias minias. Tik pagalvok! Dabar nė vienas iš jo klausytojų nebekenčia nuo sunkios ligos!

Žmonės nekantrauja pasiklausyti mokytojo, kuris gali daryti tokius nepaprastus stebuklus. Tačiau Jėzus pamokslą sako daugiau savo mokiniams, kurie, matyt, susibūrę arčiausiai jo. Bet kad ir mes turėtume iš to naudos, Matas ir Lukas užrašė jį.

Mato pranešimas apie pamokslą beveik keturiskart ilgesnis negu Luko. Be to, kai kurias dalis iš to, ką užrašė Matas, Lukas priskiria kitam Jėzaus tarnavimo laikotarpiui, ir tai galima matyti palyginant Mato 6:9-13 su Luko 11:1-4 ir Mato 6:25-34 su Luko 12:22-31. Bet tai neturėtų stebinti. Jėzus, matyt, tų pačių dalykų mokė ne vieną kartą, ir kai kuriuos iš šių mokymų Lukas nusprendė pateikti kitokiame kontekste.

Jėzaus pamokslas labai vertingas ne tik dėl jo gilaus dvasinio turinio, bet ir dėl to, kaip paprastai ir aiškiai jis išdėsto tas tiesas. Jis remiasi kasdieniniais įvykiais ir naudoja žmonėms žinomus pavyzdžius, tad visi, norintys geriau gyventi pagal Dievo valią, gali lengvai suprasti jo mintis.

Kas iš tiesų laimingas?

Kiekvienas nori būti laimingas. Suprasdamas tai, Jėzus pradeda savo Kalno pamokslą vardydamas, kas iš tiesų laimingas. Mes galime įsivaizduoti, kad tai iškart patraukia daugybės jo klausytojų dėmesį. Vis dėlto jo įžanginiai žodžiai daugeliui gali atrodyti prieštaringi.

Kreipdamasis į savo mokinius, Jėzus pradeda: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia... Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Taip Lukas užrašė Jėzaus pamokslo įžangą. Bet pagal Mato pranešimą, Jėzus taip pat sako, jog laimingi yra romieji, gailestingieji, tyraširdžiai ir taikdariai. Jėzaus žodžiais, jie laimingi todėl, kad paveldės žemę, susilauks gailestingumo, regės Dievą ir bus vadinami Dievo vaikais.

Tačiau Jėzus neturi omenyje, kad būti laimingam reiškia tik būti smagiam ar linksmam, kaip būna linksminantis. Tikroji laimė yra gilesnė; tai pasitenkinimas ir pilnatvės jausmas gyvenime.

Todėl tikrai laimingi yra tie, kaip sako Jėzus, kurie suvokia savo dvasinius poreikius, liūdi dėl savo nuodėmingumo ir pažįsta Dievą bei tarnauja jam. Net jeigu jie yra nekenčiami arba persekiojami dėl to, kad vykdo Dievo valią, jie yra laimingi, nes žino, jog įtinka Dievui ir gaus jo dovaną — amžinąjį gyvenimą.

Tačiau daugelis Jėzaus klausytojų, kaip ir kai kurie žmonės šiandien, mano, kad žmogus laimingas, jei yra turtingas ir džiaugiasi malonumais. Jėzus mano kitaip. Turbūt daugelio savo klausytojų nuostabai, jis sako, jog yra priešingai:

„Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“

Ką Jėzus turi omenyje? Kodėl vargas tam, kuris turtingas, linksmai pramogauja ir džiaugiasi žmonių palankumu? Todėl kad asmuo, turintis ir mėgstantis šiuos dalykus, Dievo tarnybai, kuri teikia tikrąją laimę, neskiria vietos savo gyvenime. Tiesa, Jėzus nenorėjo pasakyti, jog žmogus laimingas vien todėl, kad yra vargšas, alkanas ir nuliūdęs. Tačiau dažnai tokie vargdieniai atsiliepia į Jėzaus mokymą ir dėl to yra palaiminami tikra laime.

Paskui Jėzus kreipiasi į savo mokinius žodžiais: „Jūs žemės druska.“ Žinoma, jis neturi omenyje, kad jie yra tikra druska. Bet druska yra apsauganti priemonė. Prie Jehovos šventyklos netoli aukuro gulėdavo didžiulė krūva druskos ir ten tarnaujantys kunigai sūdydavo ja aukas.

Jėzaus mokiniai yra „žemės druska“, nes jie daro apsaugančią įtaką žmonėms. Iš tiesų jų skelbiama žinia išsaugos gyvybę visiems, kurie priima ją! Ji suteiks jų gyvenimui pastovumo, padės ugdyti ištikimybę bei atsidavimą ir apsaugos juos nuo dvasinio bei moralinio gedimo.

„Jūs pasaulio šviesa“, — sako Jėzus savo mokiniams. Žiburys nevožiamas krepšiu, bet statomas į žibintuvą, todėl Jėzus sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje.“ Jėzaus mokiniai daro tai viešai liudydami ir tarnaudami kaip ryškūs pavyzdžiai, savo elgesiu atitinkantys Biblijos principus.

Aukšta norma jo pasekėjams

Religiniai vadai laiko Jėzų Dievo Įstatymo pažeidėju ir netgi jau tarėsi jį nužudyti. Todėl tęsdamas savo Kalno pamokslą, Jėzus aiškina: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“

Jėzus labai gerbia Dievo Įstatymą ir kitus skatina gerbti. Iš tiesų jis sako: „Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje“, tai yra toks asmuo išvis neįeis į Karalystę.

Jėzus jokiu būdu neignoruoja Dievo Įstatymo — jis smerkia net galvoseną, vedančią prie jo pažeidimo. Pažymėjęs, kad Įstatymas sako „Nežudyk“, Jėzus priduria: „O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme.“

Kadangi pykti ant savo artimo yra toks blogas dalykas, galintis vesti net prie žmogžudystės, Jėzus parodo, kaip asmuo turi stengtis susitaikinti. Jis moko: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“

Atkreipdamas dėmesį į septintąjį iš Dešimties Įsakymų, Jėzus tęsia: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‛Nesvetimauk!’“ O Jėzus smerkia net nuolatinį galvojimą apie svetimavimą. „Aš jums sakau: kiekvienas, kuris [„nepaliaujamai“, NW] geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“

Jėzus čia kalba ne apie tiktai šmėstelinčią nedorą mintį, bet apie ‛nepaliaujamą žvelgimą’. Toks nuolatinis žiūrėjimas sukelia geismą, kuris esant progai gali baigtis svetimavimu. Kaip galima to išvengti? Jėzus parodo, kokių ryžtingų priemonių gali reikėti imtis, sakydamas: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. ... Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin.“

Norėdami išgelbėti savo gyvybę, žmonės dažnai sutinka netekti kurio nors nesveiko savo kūno nario. Bet, Jėzaus žodžiais, dar svarbiau ‛mesti’ viską, netgi kas taip brangu kaip akis ar ranka, kad išvengtume amoralaus mąstymo ir veiksmų. Antraip tokie asmenys, sako Jėzus, bus įmesti į geheną (degantį sąvartyną netoli Jeruzalės), kuri simbolizuoja amžiną sunaikinimą.

Jėzus taip pat kalba apie elgesį su žmonėmis, kurie skriaudžia ir įžeidinėja. „Nesipriešink piktam žmogui, — pataria jis, — bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ Jėzus nenori pasakyti, kad nereikia ginti savęs arba savo šeimos, jeigu kas užpuola. Antausis duodamas ne norint sužeisti asmenį fiziškai, bet jį įžeisti. Taigi Jėzus nori pasakyti, kad jei kas nors mėgina išprovokuoti peštynes ar ginčą antausiais arba įžeidžiamais žodžiais, būtų netinkama atsilyginti tuo pačiu.

Atkreipęs dėmesį į Dievo įstatymą mylėti savo artimą, Jėzus sako: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Jis nurodo rimtą priežastį taip elgtis: „Kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems.“

Šią savo pamokslo dalį Jėzus baigia paraginimu: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Jėzus nenori pasakyti, kad žmonės gali būti tobuli absoliučia prasme. Bet sekdami Dievu jie gali ištobulinti savo meilę tiek, kad mylėtų net priešus. Lygiagrečiame Luko pranešime užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“

Malda ir pasitikėjimas Dievu

Toliau savo pamoksle Jėzus smerkia veidmainystę žmonių, kurie rodo savo tariamą dievobaimingumą. ‛Dalydamas išmaldą, — sako jis, — netrimituok, kaip daro veidmainiai.’

Jėzus tęsia: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi.“ Jo nurodymas toks: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje.“ Kadangi Jėzus pats viešai melsdavosi, jis nesmerkia to. Bet jis smerkia maldas, kurios sakomos norint padaryti įspūdį klausytojams ir susilaukti jų komplimentų.

Toliau Jėzus pataria: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys.“ Jėzus nenori pasakyti, kad blogas pats kartojimas. Sykį jis pats keletą kartų meldėsi „tais pačiais žodžiais“. Bet jis nepritaria, kuomet ‛daugiažodžiaujama’ sakant mintinai išmoktas frazes, pavyzdžiui, kalbant rožinį ir mechaniškai kartojant savo maldas.

Kad pamokytų savo klausytojus melstis, Jėzus pasako pavyzdinę maldą, kurioje yra septyni prašymai. Pirmaisiais trimis tinkamai pripažįstamas Dievo suverenitetas ir jo tikslai. Tai prašymai, kad Dievo vardas būtų laikomas šventu, kad ateitų jo Karalystė ir kad būtų vykdoma jo valia. Kiti keturi yra asmeniški prašymai duoti kasdienės duonos, atleisti nuodėmes, nebūti gundomiems virš savo jėgų ir būti išgelbėtiems nuo piktojo.

Toliau Jėzus kalba, kad perdėtas rūpinimasis materialiniais turtais gali tapti spąstais. Jis pataria: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.“ Tokie turtai ne tik laikini, bet ir neturi vertės Dievo akyse.

Taigi Jėzus sako: „Verčiau kraukitės lobį danguje.“ Jis įgyjamas Dievo tarnybą laikant svarbiausia savo gyvenime. Niekas negali atimti pas Dievą sukrautų vertybių, arba puikaus apdovanojimo. Po to Jėzus priduria: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“

Toliau kalbėdamas apie materializmo spąstus, Jėzus pateikia tokį pavyzdį: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje.“ Sveika akis kūnui yra kaip šviečiantis žiburys tamsioje vietoje. Bet kad matytų teisingai, akis turi būti paprasta, tai yra nukreipta į vieną daiktą. Jei akis mato neaiškiai, asmuo negali teisingai įvertinti dalykų; materialiniai siekiai laikomi svarbesniais už Dievo tarnybą ir dėl to ‛visas kūnas’ pasidaro tamsus.

Jėzus baigia tą klausimą veiksmingu pavyzdžiu: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“

Po šio patarimo Jėzus užtikrina savo klausytojus, kad jiems nereikia būti susirūpinusiems dėl savo materialinių poreikių, jeigu Dievo tarnybą laiko svarbiausia. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: — sako jis, — nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.“ Tada jis klausia: „Argi jūs ne daug vertesni už juos?“

Toliau Jėzus atkreipia dėmesį į lauko lelijas ir sako, kad „nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. Jis tęsia: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, ... argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ Todėl Jėzus baigia tokiais žodžiais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‛Ką valgysime?’ arba ‛Ką gersime?’, arba ‛Kuo vilkėsime?’... Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.“

Kelias į gyvenimą

Kelias į gyvenimą yra Jėzaus mokymų laikymasis. Bet tai nelengva. Fariziejai, pavyzdžiui, linkę griežtai teisti kitus ir daugelis, matyt, seka jais. Todėl tęsdamas savo Kalno pamokslą, Jėzus perspėja: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami.“

Pavojinga laikytis tų pernelyg kritiškų fariziejų vadovavimo. Pagal Luko pranešimą, Jėzus nurodo tą pavojų tokiais žodžiais: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?!“

Pernelyg kritikuoti kitus, perdėti jų klaidas ir ieškoti priekabių — didelis nusižengimas. Todėl Jėzus klausia: „Kaip gali sakyti broliui: ‛Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’ — pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“

Tai nereiškia, kad Jėzaus mokiniai bendraudami su kitais žmonėmis neturi būti įžvalgūs, nes jis sako: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ Dievo Žodžio tiesos yra šventos. Jos tarsi perlai. Bet jeigu kai kurie asmenys kaip šunys arba kiaulės nevertina šių brangių tiesų, Jėzaus mokiniai turi palikti tokius žmones ir ieškoti tų, kurie imlesni.

Nors Jėzus savo Kalno pamoksle jau kalbėjo apie maldą, dabar jis pabrėžia, jog reikia būti atkakliems meldžiantis. „Prašykite, — ragina jis, — ir jums bus duota.“ Kad parodytų, jog Dievas pasiruošęs atsakyti į maldas, Jėzus klausia: „Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! . Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.“

Paskui Jėzus pasako vėliau tapusią žinoma elgesio taisyklę, paprastai vadinamą Auksine taisykle. Jis taria: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ Gyventi pagal šią taisyklę reiškia teigiamai elgtis darant kitiems gera, tai yra elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi.

Kad kelias į gyvenimą nėra lengvas, rodo toks Jėzaus pamokymas: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“

Pavojus būti suklaidintam didžiulis, tad Jėzus perspėja: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“ Jėzus sako, kad kaip geri medžiai ir blogi medžiai pažįstami iš jų vaisių, taip klaidingus pranašus galima atpažinti iš jų elgesio ir mokymų.

Toliau Jėzus paaiškina, kad asmuo tampa jo mokiniu ne savo žodžiais, bet savo darbais. Kai kurie tvirtina, kad Jėzus yra jų Viešpats; bet jeigu jie nevykdo jo Tėvo valios, jis sako: „Tuomet jiems pareikšiu: ‛Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’“

Savo pamokslą Jėzus baigia įsimintinais žodžiais. Jis sako: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“

Kita vertus, Jėzus pareiškia: „Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“

Kai Jėzus baigia savo pamokslą, minios yra apstulbintos jo mokymo, nes jis moko ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Luko 6:12-23; Mato 5:1-12; Luko 6:24-26; Mato 5:13-48; 6:1-34; 26:36-45; 7:1-29; Luko 6:27-49.

▪ Kur Jėzus sako savo garsųjį pamokslą, kas ten yra susirinkę ir kas įvyko prieš tai?

▪ Kodėl nenuostabu, kad kai kuriuos pamoksle duotus pamokymus Lukas užrašė kitokiame kontekste?

▪ Kodėl Jėzaus pamokslas toks vertingas?

▪ Kas iš tiesų laimingi ir kodėl?

▪ Kam bus vargas ir kodėl?

▪ Kokia prasme Jėzaus mokiniai yra „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“?

▪ Kaip Jėzus parodo, kad labai gerbia Dievo Įstatymą?

▪ Kaip Jėzus moko pašalinti žmogžudystės ir svetimavimo šaknis?

▪ Ką Jėzus turi omenyje sakydamas, kad reikia atsukti kitą skruostą?

▪ Kaip mes galime būti tokie tobuli kaip Dievas?

▪ Kokius nurodymus Jėzus duoda apie maldą?

▪ Kodėl dangiški lobiai vertingesni ir kaip galima juos įgyti?

▪ Kokie pavyzdžiai gali padėti asmeniui vengti materializmo?

▪ Kodėl Jėzus sako, kad nereikia būti susirūpinusiam?

▪ Ką Jėzus kalba apie kitų teisimą, tačiau kaip jis parodo, kad santykiuose su žmonėmis jo mokiniai turi būti įžvalgūs?

▪ Ką dar Jėzus moko apie maldą ir kokią elgesio taisyklę jis pasako?

▪ Kaip Jėzus parodo, kad kelias į gyvenimą nelengvas ir kad yra pavojus būti suklaidintam?

▪ Kaip Jėzus baigia savo pamokslą ir kokį jis turi poveikį?