Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Atminimo vakarienė

Atminimo vakarienė

114 skyrius

Atminimo vakarienė

NUPLOVĘS savo apaštalams kojas, Jėzus cituoja Rašto eilutę iš Psalmių 40:10: „Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi mane sutrypti.“ Tada labai susijaudinęs jis pareiškia: „Vienas iš jūsų išduos mane!“

Apaštalai nuliūsta ir vienas per kitą klausia Jėzaus: „Nejaugi aš?“ Net ir Judas Iskarijotas klausia. Jonas, esantis šalia Jėzaus prie stalo, pasilenkia prie jo krūtinės ir teiraujasi: „Kas jis, Viešpatie?“

„Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje, — atsako Jėzus. — Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“ Po tų žodžių Šėtonas vėl įeina į Judą pasinaudodamas proga, kad jo širdis tapo pikta ir atsivėrė jam. Vėliau tą naktį Jėzus deramai pavadina Judą „pražūties sūnumi“.

Dabar Jėzus sako Judui: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš kitų apaštalų nesupranta, ką reiškia tie Jėzaus žodžiai. Kadangi Judo žinioje yra kasa, kai kurie mano, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams.

Judui pasišalinus, Jėzus su savo ištikimais apaštalais įveda visiškai naują šventę, arba minėjimą. Jis paima duonos kepalą, sukalba padėkos maldą, laužo jį ir duoda jiems sakydamas: „Imkite ir valgykite.“ Jis paaiškina: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“

Visiems pavalgius duonos, Jėzus ima taurę vyno, matyt, ketvirtąją taurę, geriamą per Paschą. Jis vėl sukalba padėkos maldą, duoda jiems, prašo gerti iš jos ir sako: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“

Iš tiesų tai yra Jėzaus mirties minėjimas. Pagal Jėzaus žodžius, jį reikia kartoti kasmet nisano 14-ąją jam atminti. Švenčiantieji jį prisimins, ką padarė Jėzus ir jo dangiškasis Tėvas, kad žmonija būtų išlaisvinta iš pasmerkimo mirti. Žydams, kurie tampa Kristaus pasekėjais, ta šventė pakeis Paschą.

Naujoji sandora, kuri įsigalioja Jėzui praliejus kraują, pakeičia senąją Įstatymo sandorą. Jėzus Kristus yra tarpininkas tarp dviejų šalių — Jehovos Dievo ir 144 000 dvasia pagimdytųjų krikščionių. Ta sandora ne tik teikia nuodėmių atleidimą, bet ir leidžia sudaryti dangišką karalių bei kunigų tautą. Mato 26:21-29; Morkaus 14:18-25; Luko 22:19-23; Jono 13:18-30; 17:12; 1 Korintiečiams 5:7.

▪ Kokią Biblijos pranašystę apie vieną dalyvį pacituoja Jėzus ir kaip ją pritaiko?

▪ Dėl ko apaštalai labai nuliūsta ir ko jie visi klausinėja?

▪ Ką Jėzus liepia daryti Judui, tačiau kaip kiti apaštalai supranta tuos nurodymus?

▪ Kokią šventę įveda Jėzus pasišalinus Judui ir kokiam tikslui?

▪ Kas yra naujosios sandoros šalys ir ką ji atlieka?