80 skyrius

Avidės ir ganytojas

JĖZUS atėjo Jeruzalėn į Pašventinimo, arba Hanuka, iškilmę, kuria pažymimas antrasis Jehovos šventyklos pašventinimas. 168 m. p. m. e., maždaug prieš 200 metų, Antiochas IV Epifanas užgrobė Jeruzalę ir išniekino šventyklą bei jos altorių. Tačiau po trejų metų Jeruzalė buvo atsiimta ir šventykla vėl pašventinta. Nuo tada kasmet būdavo rengiama pašventinimo iš naujo iškilmė.

Ta Pašventinimo iškilmė vyksta kislevo 25 dieną, tą žydų mėnesį, kuris pagal šiuolaikinį kalendorių atitinka antrąją lapkričio pusę ir pirmąją gruodžio pusę. Taigi iki reikšmingosios 33 m. e. metų Paschos lieka truputį daugiau kaip šimtas dienų. Kadangi tuo metų laiku yra šaltas oras, apaštalas Jonas vadina jį „žiema“.

Čia Jėzus papasakoja palyginimą apie tris avides ir savo, kaip Gerojo Ganytojo, vaidmenį. Pirmoji avidė, apie kurią jis kalba, vaizduoja Mozės įstatymo sandoros priemonę. Įstatymas buvo užtvara, skyrusi žydus nuo pražūtingo elgesio tų žmonių, kurie nebuvo toje ypatingoje sąjungoje su Dievu. Jėzus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.“

Kas nors kitas ateidavo ir tvirtindavo esąs Mesijas, arba Kristus, bet tai nebūdavo tikrasis ganytojas, apie kurį Jėzus sako: „Jam sargas atkelia vartus [„durininkas atidaro“, NTP] ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ... Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“

Pirmosios avidės „durininkas“ buvo Jonas Krikštytojas. Būdamas durininkas, Jonas ‛atidarė’ Jėzui nurodydamas toms simbolinėms avims, kad jis turi išvesti jas į ganyklą. Šios avys, kurias Jėzus šaukia vardais ir išsiveda, galiausiai bus atvestos į kitą avidę; jis paaiškina: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš — avių vartai“, tai yra durys į naują avidę. Kai Jėzus su savo mokiniais sudaro naują sandorą ir per kitas Sekmines iš dangaus išlieja jiems šventąją dvasią, jie yra priimami į šią naują avidę.

Jėzus toliau aiškina apie savo vaidmenį: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. ... Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, — kad apsčiai jo turėtų. ... Aš — gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.“

Neseniai Jėzus nuramino savo pasekėjus sakydamas: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ Ta mažoji kaimenė, kurią sudaro 144 000, įeina į šią naują, arba antrąją, avidę. Bet toliau Jėzus pareiškia: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“

Kadangi „kitos avys“ yra „ne iš šios avidės“, jos turi būti iš kitos, trečiosios, avidės. Dviejų pastarųjų avidžių, arba avių gardų, paskirtis nevienoda. Vienos avidės „mažoji kaimenė“ valdys su Kristumi danguje, o „kitos avys“ iš kitos avidės gyvens žemės Rojuje. Tačiau nors avys yra dviejose avidėse, jos nepavydi ir nesijaučia atskirtos, nes, kaip sako Jėzus, jos ‛yra viena kaimenė’, vadovaujama „vieno ganytojo“.

Gerasis Ganytojas, Jėzus Kristus, noriai atiduoda savo gyvybę už avis, esančias abiejose avidėse. „Aš pats ją laisvai atiduodu, — sako jis. — Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ Dėl šitų Jėzaus žodžių tarp žydų kyla nesutarimas.

Daugelis iš minios sako: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ Bet kiti atsiliepia: „Tai ne apsėstojo kalbos.“ Paskui jie, matyt, prisimindami prieš porą mėnesių įvykusį aklo gimusio žmogaus išgydymą, priduria: „Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“ Jono 10:1-22; 9:1-7; Luko 12:32; Apreiškimas 14:1, 3; 21:3, 4; Psalmių 36:29.

▪ Kas yra Pašventinimo iškilmė ir kada ji rengiama?

▪ Kas yra pirmoji avidė ir kas jos durininkas?

▪ Kaip durininkas atidaro Ganytojui ir kur tada atvedamos avys?

▪ Kas yra dviejose Gerojo Ganytojo avidėse ir kiek kaimenių tai sudaro?