103 skyrius

Dar vienas apsilankymas šventykloje

ATĖJĘ iš Jericho, Jėzus ir jo mokiniai jau trečią naktį nakvojo Betanijoje. Dabar, ankstyvą pirmadienio, nisano 10-osios, rytą, jie jau yra kelyje į Jeruzalę. Jėzus alkanas. Todėl, pamatęs sulapojusį figmedį, jis prieina pažiūrėti, gal ras ant jo figų.

Medžio lapai išsiskleidė neįprastai anksti, nes figų metas yra ne anksčiau kaip birželį, o dabar tik kovo pabaiga. Tad Jėzus, matyt, tikisi, kad jeigu lapai išsiskleidė anksti, turėtų būti anksčiau ir figų. Bet jis nusivilia. Medžio lapai sudaro klaidingą įspūdį. Tada Jėzus prakeikia medį sakydamas: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Šio Jėzaus veiksmo pasekmės ir reikšmė paaiškės rytojaus rytą.

Netrukus Jėzus ir jo mokiniai pasiekia Jeruzalę. Jis eina į šventyklą, kurią vakar popietę buvo apžiūrėjęs. Šiandien jis imasi tų pačių veiksmų kaip ir prieš trejus metus, kai atėjo švęsti 30 m. e. metų Paschos. Jėzus išvaro visus šventykloje esančius pardavėjus ir pirkėjus, išvarto pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus. Jis netgi neleidžia, kad kas nors neštų rakandus per šventyklą.

Šventykloje esančius pinigų keitėjus ir gyvulių pardavėjus jis smerkia žodžiais: „Argi neparašyta: ‛Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!’ O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.“ Jie yra plėšikai, nes reikalauja pernelyg didelės kainos iš žmonių, kurie neturi kitos išeities, kaip tik pirkti iš jų gyvulius aukoms. Taigi tokią prekybą Jėzus laiko plėšikavimu ir prievartavimu.

Išgirdę, ką padarė Jėzus, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai vėl ieško progos jį nužudyti. Taip jie įrodo esą nepataisomi. Tačiau jie nežino, kaip pražudyti Jėzų, nes visi žmonės tik ir klausosi jo.

Tarp atėjusių į Paschą žydų yra ir nežydų. Tai prozelitai, asmenys, atsivertę į žydų tikėjimą. Kai kurie graikai, matyt, prozelitai, dabar kreipiasi į Pilypą, ar gali pamatyti Jėzų. Pilypas eina pas Andriejų galbūt norėdamas paklausti, ar toks susitikimas tinkamas. Jėzus turbūt dar tebėra šventykloje ir graikai gali jį pamatyti.

Jėzus žino, kad jam liko gyventi vos kelios dienos, todėl paaiškina tai tokiu gražiu pavyzdžiu: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“

Vienas kviečių grūdas mažai tevertas. Tačiau kas įvyksta, kai jis nukrinta į žemę ir ‛apmiršta’, kai jo egzistavimas baigiasi? Iš jo išauga želmuo, o vėliau stiebas, subrandinantis daugybę kviečių grūdų. Taip ir Jėzus tėra vienas tobulas žmogus. Bet jeigu jis mirs ištikimas Dievui, ištikimi asmenys, turintys tokią pat kaip jo pasiaukojimo dvasią, per jį gaus amžinąjį gyvenimą. Todėl Jėzus sako: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“

Jėzus tikriausiai turi omenyje ne tik save, nes toliau paaiškina: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.“ Koks puikus atlygis tiems, kurie seka Jėzumi ir jam tarnauja! Jie bus pagerbti Tėvo ir valdys su Kristumi Karalystėje.

Galvodamas apie jo laukiančią didelę kančią ir skausmingą mirtį, Jėzus tęsia: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‛Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’?“ O, kad būtų galima išvengti to, kas jo laukia! Bet tai neįmanoma, nes jis pats sako: „Juk tam aš ir atėjau į šią valandą.“ Jėzus sutinka su visais Dievo sprendimais, įskaitant savo paties pasiaukojamą mirtį. Mato 21:12, 13, 18, 19; Morkaus 11:12-18; Luko 19:45-48; Jono 12:20-27.

▪ Kodėl Jėzus tikisi ant figmedžio rasti figų, nors dar ne metas?

▪ Kodėl šventykloje esančius pardavėjus Jėzus vadina „plėšikais“?

▪ Kuo Jėzus panašus į kviečio grūdą, kuris apmiršta?

▪ Ką Jėzus jaučia galvodamas apie savo būsimas kančias ir mirtį?