63 skyrius

Dar vienas pataisomasis patarimas

NAMUOSE Kafarnaume Jėzus ir jo apaštalai kalbasi ne tik apie apaštalų ginčą, kuris iš jų didžiausias, bet ir dar apie kai ką. O būtent apie incidentą, tikriausiai taip pat įvykusį jiems grįžtant į Kafarnaumą, kai Jėzaus tuo metu nebuvo. Apaštalas Jonas praneša: „Mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“

Matyt, Jonas laiko apaštalus vienintele grupe, turinčia teisę gydyti. Todėl jo manymu, tas žmogus neleistinai darė stebuklus, nes jis nepriklausė jų grupei.

Tačiau Jėzus pataria: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, — iš tiesų sakau jums, — tas nepraras savo užmokesčio.“

Tam žmogui nebūtinai reikėjo tiesiogiai sekti Jėzumi, norint būti jo pusėje. Kadangi dar nebuvo įkurtas krikščionių susirinkimas, jo nepriklausymas jų grupei nereiškė, kad jis priklauso kitam susirinkimui. Tas žmogus tikrai tikėjo Jėzaus vardą, todėl galėjo sėkmingai išvarinėti demonus. Jis darė tai, kas, pasak Jėzaus, buvo verta atlyginimo. Jėzus sako, kad už tai jis nepraras savo užmokesčio.

O kas, jeigu dėl apaštalų žodžių ir veiksmų tas žmogus sukluptų? Tai būtų labai blogas dalykas! Jėzus pažymi: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.“

Jėzus ragina savo pasekėjus pašalinti iš savo gyvenimo viską, dėl ko jie galėtų suklupti, nors tai ir būtų jiems brangu kaip ranka, koja arba akis. Geriau atsisakyti brangaus daikto ir patekti į Dievo Karalystę, negu išsaugoti jį ir būti įmestam į geheną (sąvartyną netoli Jeruzalės, kur degdavo ugnis), simbolizuojančią amžiną sunaikinimą.

Jėzus taip pat perspėja: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.“ Tada jis pabrėžia, kokie brangūs tie „mažutėliai“, papasakodamas apie žmogų, kuris turėjo šimtą avių ir viena iš jų nuklydo. Jėzus sako, kad žmogus paliks 99 ir eis ieškoti nuklydusiosios, o radęs džiaugsis dėl jos labiau negu dėl 99 nepaklydusių. „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“, — užbaigia Jėzus.

Paskui Jėzus, matyt, turėdamas galvoje apaštalų tarpusavio ginčą, sako: „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs.“ Beskonis maistas yra paskaninamas druska. O pridėjus simbolinės druskos, lengviau priimti tai, kas sakoma. Turint tokios druskos galima išsaugoti taiką.

Bet dėl žmogiško netobulumo kartais kyla didelių nesutarimų. Jėzus irgi nurodo, kaip elgtis tokiais atvejais. „Jei tavo brolis tau nusikalstų, — sako jis, — eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.“ O jeigu jis nepaklausytų, Jėzus pataria ‛pasiimti su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais’.

Pagal Jėzaus žodžius, tik kaip paskutinė priemonė yra pranešti „bažnyčiai“, tai yra atsakingiems susirinkimo prižiūrėtojams, kurie gali padaryti teisminį sprendimą. Jeigu nusidėjėlis nesilaikys jų sprendimo, tada, kaip sako Jėzus, „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“.

Darydami sprendimą prižiūrėtojai turi tiksliai laikytis Jehovos Žodžio nurodymų. Todėl jeigu jie nustato, kad asmuo yra kaltas ir nusipelno bausmės, sprendimas ‛bus surištas ir danguje’. O jeigu jie ką nors ‛atriš žemėje’, tai yra nuspręs, kad asmuo nekaltas, tai jau bus „atrišta ir danguje“. Turėdamas omeny tokius teisminius svarstymus, Jėzus sako, kad „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Mato 18:6-20; Morkaus 9:38-50; Luko 9:49, 50.

▪ Kodėl Jėzaus dienomis nebuvo būtina lydėti jį?

▪ Kiek bloga yra papiktinti mažutėlį ir kaip Jėzus parodo, kokie tie mažutėliai brangūs?

▪ Galbūt kodėl Jėzus skatina apaštalus turėti savyje druskos?

▪ Ką reiškia ‛surišti’ ir ‛atrišti’?