106 skyrius

Demaskavimas palyginimais apie vynuogyną

JĖZUS yra šventykloje. Jis ką tik suglumino religinius vadus, norėjusius žinoti, kokia galia jis viską darąs. Dar jiems nespėjus atsikvošėti, Jėzus klausia: „Kaip jūs manote?“ Ir tada jis palyginimu parodo, kokie žmonės jie yra iš tikrųjų.

„Vienas žmogus turėjo du sūnus“, — pasakoja Jėzus. — Kartą jis kreipėsi į pirmąjį sakydamas: ‛Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.’ Šis atsakė: ‛Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‛Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ — klausia Jėzus.

„Pirmasis“, — atsako jo priešininkai.

Tuomet Jėzus paaiškina: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“ Muitininkai ir ištvirkėlės iš pradžių atsisakė tarnauti Dievui. Bet paskui, kaip tas pirmasis sūnus, jie atgailavo ir tarnavo jam. O religiniai vadai, panašiai kaip antrasis sūnus, dėjosi tarnaujantys Dievui, tačiau elgėsi priešingai, kaip sako Jėzus: „Jonas [Krikštytojas] atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.“

Toliau Jėzus leidžia suprasti, kad tie religiniai vadai blogai daro ne tik, kad netarnauja Dievui. Ne, jie iš tikrųjų yra pikti, blogi žmonės. „Buvo šeimininkas, — pasakoja Jėzus, — kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.“

„Tarnai“ — tai pranašai, kuriuos „šeimininkas“, Jehova Dievas, siuntė pas savo „vynuogyno“ „vynininkus“. Tie vynininkai yra vadovaujantieji Izraelio tautos atstovai, o ta tauta, kaip nurodo Biblija, yra Dievo „vynuogynas“.

Kadangi „vynininkai“ įžeidinėjo ir nužudė „tarnus“, Jėzus paaiškina: „Galop [vynuogyno savininkas] išsiuntė pas juos savo sūnų manydamas: ‛Jie drovėsis mano sūnaus.’ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‛Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.’ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.“

Dabar Jėzus religinių vadų klausia: „Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“

„Jis žiauriai nužudys piktadarius, — atsako religiniai vadai, — ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie atėjus metui atiduos vaisių.“

Taip jie netyčiomis paskelbia sau nuosprendį, nes patys yra izraelitai — Jehovos „vynuogyno“ — Izraelio tautos — „vynininkai“. Vaisiai, kurių Jehova tikisi iš tų vynininkų, yra tikėjimas jo Sūnumi, tikruoju Mesiju. Kadangi jie neduoda tokių vaisių, Jėzus įspėja: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose [Psalmių 117:22, 23]: ‛Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.’ Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas.“

Rašto aiškintojai ir aukštieji kunigai dabar suvokia, kad Jėzus kalba apie juos, ir jie nori nužudyti jį, teisėtą „įpėdinį“. Todėl privilegija valdyti Dievo Karalystėje bus atimta iš jų, kaip tautos, ir bus įkurta nauja ‛vynuogyno vynininkų’ tauta, kuri duos deramų vaisių.

Religiniai vadai bijo liaudies, kuri laiko Jėzų pranašu, todėl šį kartą nesiryžta jo nužudyti. Mato 21:28-46; Morkaus 12:1-12; Luko 20:9-19; Izaijo 5:1-7.

▪ Ką vaizduoja abu sūnūs pirmajame Jėzaus palyginime?

▪ Ką antrajame palyginime vaizduoja „šeimininkas“, „vynuogynas“, „vynininkai“, „tarnai“ ir „įpėdinis“?

▪ Kas atsitiks ‛vynuogyno vynininkams’ ir kas juos pakeis?