61 skyrius

Demono apsėsto berniuko išgydymas

JĖZUI, Petrui, Jokūbui ir Jonui tikriausiai dar tebebūnant ant Hermono kalno, kiti mokiniai patenka į bėdą. Sugrįžęs Jėzus tuojau pastebi, kad kažkas negerai. Aplink jo mokinius susirinkusi minia, o Rašto aiškintojai ginčijasi su jais. Pamatę Jėzų žmonės labai nustemba ir bėga jo pasveikinti. „Ko ginčijatės su jais?“ — klausia jis.

Vienas vyras iš minios puola prieš Jėzų ant kelių ir paaiškina: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo.“

Rašto aiškintojai, matyt, išpučia mokinių nesėkmę išgydyti berniuką ir tikriausiai šaiposi iš jų pastangų. Kaip tik šiuo kritišku momentu ateina Jėzus. „O netikinti gimine! — sako jis. — Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti?“

Jėzus turbūt kreipiasi į visus ten esančius, bet, be abejonės, daugiausia į Rašto aiškintojus, kurie sudarė sunkumų jo mokiniams. Tada Jėzus sako dėl berniuko: „Atveskite jį pas mane!“ Kai tik berniukas prieina prie Jėzaus, apsėdęs jį demonas parbloškia jį ant žemės ir pradeda smarkiai tąsyti. Berniukas voliojasi ant žemės, o iš jo burnos eina putos.

„Ar nuo seniai jam taip darosi?“ — klausia Jėzus.

„Nuo pat kūdikystės, — atsako tėvas. — Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti.“ Tuomet tėvas prašo: „Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“

Tėvas galbūt jau daug metų ieško pagalbos. Ir dabar dėl Jėzaus mokinių nesėkmės jis labai nusiminęs. Sujaudintas beviltiško žmogaus prašymo, Jėzus padrąsinamai sako: „‛Jei ką gali?!’ Tikinčiam viskas galima!“

„Tikiu! — tuojau sušunka tėvas ir prašo: — padėk mano netikėjimui!“

Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudžia demoną: „Nebyli ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Išeidamas demonas vėl priverčia berniuką šaukti ir smarkiai jį tąso. Pagaliau berniukas lieka nejudėdamas gulėti ant žemės ir daugelis sako: „Jis mirė.“ Bet Jėzus paima jį už rankos ir jis atsistoja.

Kai anksčiau mokiniai buvo siunčiami skelbti, jie išvarinėjo demonus. Todėl grįžę namo ir pasilikę su Jėzumi vieni, jie klausia jo: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“

Pabrėždamas, kad taip buvo dėl jų silpno tikėjimo, Jėzus atsako: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda.“ Matyt, norint išvaryti tą ypač galingą demoną, šiuo atveju buvo būtinas pasiruošimas. Reikėjo stipraus tikėjimo ir malda prašyti Dievo jėgos ir pagalbos.

Paskui Jėzus priduria: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‛Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo.“ Koks stiprus gali būti tikėjimas!

Kliūtys ir sunkumai, trukdantys mums daryti pažangą Jehovos tarnyboje, gali atrodyti tokie neįveikiami ir nepajudinami kaip tikras kalnas. Bet Jėzus nurodo, kad jeigu mes ugdome tikėjimą savo širdyje, puoselėjame jį ir auginame, jis subręs ir įgalins mus įveikti tokias kalnui prilygstančias kliūtis bei sunkumus. Morkaus 9:14-29; Mato 17:19, 20; Luko 9:37-43.

▪ Su kokia situacija susiduria Jėzus grįžęs nuo Hermono kalno?

▪ Kaip Jėzus padrąsina demono apsėsto berniuko tėvą?

▪ Kodėl mokiniai negalėjo išvaryti demono?

▪ Koks stiprus gali pasidaryti tikėjimas, kaip paaiškino Jėzus?