73 skyrius

Draugiškasis samarietis

JĖZUS, matyt, yra netoli Betanijos kaimo, esančio maždaug už trijų kilometrų nuo Jeruzalės. Vienas žmogus, gerai žinantis Mozės įstatymą, kreipiasi į jį su klausimu: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus mato, kad tas žmogus, Įstatymo žinovas, prašo ne tik paaiškinimo, bet veikiau nori išbandyti jį. Galbūt tas Įstatymo žinovas nori iš Jėzaus tokio atsakymo, kuris užgautų žydų jausmus. Todėl Jėzus paskatina Įstatymo žinovą išdėstyti savo požiūrį klausdamas: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

Įstatymo žinovas savo atsakymu parodo nepaprastą įžvalgumą, nes cituoja Dievo įstatymą iš Pakartoto Įstatymo 6:5 ir Kunigų 19:18: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“

„Gerai atsakei, — taria Jėzus. — Tai daryk, ir gyvensi.“

Tačiau Įstatymo žinovas nepatenkintas. Jėzaus atsakymas jam nepakankamai tikslus. Jis nori gauti Jėzaus patvirtinimą, kad jo paties požiūris teisingas ir kad jis su kitais elgiasi teisingai. Todėl jis klausia: „O kas gi mano artimas?“

Žydai mano, kad „artimu“ galima pavadinti tik tautietį žydą, kaip, matyt, nurodo Kunigų 19:18 kontekstas. Vėliau net apaštalas Petras pasakė: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį.“ Todėl Įstatymo žinovas, o galbūt ir Jėzaus mokiniai, mano, kad jie yra teisūs, jeigu maloniai elgiasi tik su tautiečiais žydais, nes, jų požiūriu, nežydai nėra jiems artimi.

Kaip Jėzus gali pataisyti savo klausytojų požiūrį neužgaudamas jų? Jis papasakoja istoriją, kuri, matyt, pagrįsta tikrais įvykiais. „Vienas žmogus [žydas], — pradeda Jėzus, — keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“

„Atsitiktinai, — tęsia Jėzus, — tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.“

Daug kunigų ir šventykloje tarnaujančių levitų gyvena Jeriche, todėl jie turi nueiti pavojingą 23 kilometrų kelią; 900 metrų jie turi leistis žemyn nuo savo tarnybos vietos Jeruzalės šventykloje. Iš kunigų ir levitų reikėtų tikėtis, kad jie padės tautiečiui žydui nelaimėje. Bet jie taip nedaro. O samarietis padeda. Žydai taip neapkenčia samariečių, kad neseniai užgauliai pavadino Jėzų „samariečiu“.

Kaip samarietis padeda žydui? „Jis priėjo prie jo, — sako Jėzus, — užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus [maždaug dviejų dienų uždarbis], padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‛Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’“

Papasakojęs tą istoriją, Jėzus klausia Įstatymo žinovą: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

Nenorėdamas priskirti samariečiui kokių nors nuopelnų, Įstatymo žinovas paprastai atsako: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“

„Eik ir tu taip daryk!“ — užbaigia Jėzus.

Jeigu Jėzus Įstatymo žinovui būtų tiesiai pasakęs, kad ir nežydai yra jo artimi, žmogus nebūtų to pripažinęs; be to, dauguma kitų, klausiusių jo pokalbio su Jėzumi, tikriausiai būtų pritarę jam. Tačiau ši gyvenimiška istorija neabejotinai parodo, kad mums artimi yra ne tik mūsų pačių rasės ir tautybės žmonės. Kaip nuostabiai Jėzus mokė! Luko 10:25-37; Apaštalų darbai 10:28; Jono 4:9; 8:48.

▪ Kokius klausimus pateikia Jėzui Įstatymo žinovas ir koks, matyt, yra jo tikslas?

▪ Ką žydai laiko savo artimu ir kodėl galima manyti, kad toks pat yra ir mokinių požiūris?

▪ Kaip Jėzus išdėsto teisingą požiūrį, kad Įstatymo žinovas negali paneigti jo?