58 skyrius

Duona ir raugas

DIDELĖS žmonių minios renkasi pas Jėzų Dekapolyje. Daugelis atėjo iš toli į šią daugiausia nežydų apgyventą sritį pasiklausyti Jėzaus ir pagyti nuo savo ligų. Jie pasiėmę didelius krepšius, arba pintines, kuriose paprastai nešiojasi maistą keliaudami per nežydų sritis.

Galiausiai Jėzus pasišaukia savo mokinius ir sako: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli.“

„O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“ — teiraujasi mokiniai.

Jėzus klausia: „Kiek duonos kepalėlių turite?“

„Septynis, — atsako šie, — ir kelias žuveles.“

Liepęs žmonėms susėsti ant žemės, Jėzus paima duonos kepaliukus ir žuvis, sukalba maldą Dievui, laužo ir duoda mokiniams. O šie padalija žmonėms; visi valgo ir pasisotina. Tada surenkami maisto likučiai — iš viso septyni pilni krepšiai, nors valgė apie 4000 vyrų, be to, moterys ir vaikai!

Paleidęs minias, Jėzus sėda su mokiniais į valtį ir plaukia į vakarinį Galilėjos ežero krantą. Čia fariziejai, šįkart lydimi sadukėjų religinės sektos narių, mėgina gundyti Jėzų prašydami parodyti jiems ženklą iš dangaus.

Žinodamas apie jų pastangas gundyti jį, Jėzus atsako: „Atėjus vakarui, jūs sakote: ‛Bus giedra, nes dangus raudonas’, ir rytmetį: ‛Šiandien bus lietaus, nes rausta apniukęs dangus’. Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų — ne.“

Tada Jėzus pavadina juos pikta ir neištikima karta ir perspėja, kaip jau anksčiau buvo sakęs fariziejams, kad jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Palikęs juos, jis su mokiniais sėda į valtį ir plaukia į Betsaidą, esančią šiaurrytiniame Galilėjos ežero krante. Kelyje mokiniai pastebi, kad užmiršo pasiimti duonos ir teturi tik vieną kepalėlį.

Turėdamas omeny savo ankstesnį susitikimą su fariziejais ir Erodo šalininkais sadukėjais, Jėzus įspėja: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ Paminėjus raugą, mokiniai galbūt mano, kad Jėzus turi omenyje, jog jie pamiršo pasiimti duonos, todėl pradeda ginčytis dėl to. Matydamas, jog jie nesuprato, Jėzus sako: „Kam jūs tariatės neturį duonos?“

Neseniai Jėzus stebuklingai pamaitino duona tūkstančius žmonių — tą paskutinį stebuklą jis padarė tik prieš vieną ar dvi dienas. Jie turėtų žinoti, kad jis nėra susirūpinęs dėl tikros duonos trūkumo. „Argi neatsimenate, — klausia jis jų, — jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“

„Dvylika“, — atsako jie.

„O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“

„Septynis“, — atsako jie.

„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?! — klausia Jėzus. — Kaip nesusivokiate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukėjų raugo saugokitės!“

Pagaliau mokiniai supranta. Raugas — priemonė, sukelianti rūgimą ir pakelianti duoną, — reiškė sugedimą. Dabar mokiniai suvokia, kad Jėzus kalba simboline prasme perspėdamas juos saugotis darančio gadinantį poveikį „fariziejų ir sadukėjų mokslo“. Morkaus 8:1-21; Mato 15:32—16:12.

▪ Kodėl žmonės nešiojasi dideles pintines maistui?

▪ Kur Jėzus plaukia valtimi iš Dekapolio?

▪ Koks nesusipratimas kyla tarp mokinių dėl Jėzaus žodžių apie raugą?

▪ Ką Jėzus turi galvoje kalbėdamas apie „fariziejų ir sadukėjų raugą“?