89 skyrius

Gailestingumo kelionė į Judėją

PRIEŠ keletą savaičių, per Pašventinimo iškilmę Jeruzalėje, žydai mėgino nužudyti Jėzų. Todėl jis pasitraukė į šiaurę, matyt, į netoli Galilėjos ežero esančią sritį.

Dabar jis vėl keliauja pietų kryptimi link Jeruzalės pakeliui skelbdamas Perėjos kaimuose, rytinėje Jordano upės srityje. Papasakojęs palyginimą apie turtuolį ir Lozorių, jis toliau moko savo mokinius to, ko anksčiau buvo mokęs Galilėjoje.

Pavyzdžiui, jis sako, kad žmogui būtų geriau, „jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron“, negu jei jis papiktintų bent vieną iš Dievo „mažutėlių“. Be to, jis pabrėžia, kad būtina atleisti: „Jei [brolis] septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave sakydamas: ‛Gailiuosi’, — atleisk jam.“

Kai mokiniai prašo: „Sustiprink mūsų tikėjimą“, Jėzus atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‛Išsirauk ir pasisodink jūroje’, — tai jis paklausytų jūsų.“ Tad net ir mažas tikėjimas gali padaryti didelių dalykų.

Tada Jėzus papasakoja gyvenimišką situaciją, parodančią, koks yra tinkamas visagalio Dievo tarno požiūris. „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‛Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‛Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‛Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ Todėl Dievo tarnai niekada neturi manyti, kad daro Dievui paslaugą tarnaudami jam. Veikiau jie visada turi prisiminti, kad jiems yra privilegija garbinti jį kaip patikimiems jo šeimos nariams.

Matyt, netrukus po to, kai Jėzus papasakoja tą pavyzdį, ateina pasiuntinys. Jį pasiuntė Lozoriaus seserys Marija ir Morta, gyvenančios Judėjos Betanijoje. „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ — praneša pasiuntinys.

Jėzus atsako: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, — kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jėzus dar dvi dienas užtrunka toje pačioje vietoje ir tada sako savo mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Bet jie jam primena: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“

„Argi ne dvylika valandų turi diena?! — atsakydamas klausia Jėzus. — Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“

Tuo Jėzus, matyt, nori pasakyti, kad ‛dienos valandos’, arba laikas, kurį Dievas skyrė žemiškai Jėzaus tarnybai, dar nepraėjo ir kad iki tol niekas negali jam pakenkti. Jis turi visiškai išnaudoti likusį jam trumpą „dienos“ laiką, nes kai jo priešai nužudys jį, ateis „naktis“.

Jėzus priduria: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“

Tikriausiai manydami, kad Lozorius miega ir kad tai geras ženklas, jog jis atsigaus, mokiniai atsiliepia: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“

Tada Jėzus atvirai pasako jiems: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, — dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

Suvokdamas, kad Judėjoje Jėzus gali būti nužudytas ir norėdamas jį palaikyti, Tomas drąsina kitus mokinius: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Taip mokiniai rizikuodami savo gyvybe lydi Jėzų jo gailestingumo kelionėje į Judėją. Luko 13:22; 17:1-10; Jono 10:22, 31, 40-42; 11:1-16.

▪ Kur Jėzus skelbė čia minimu laiku?

▪ Kokius pamokymus pakartoja Jėzus ir kokią gyvenimišką situaciją kokiai minčiai pabrėžti jis apibūdina?

▪ Kokią žinią gauna Jėzus ir ką jis turi omenyje kalbėdamas apie „dieną“ ir „naktį“?

▪ Ką Tomas mano sakydamas: „Eikime ir mes numirti su juo!“?