Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Gailestingumo pamoka

Gailestingumo pamoka

40 skyrius

Gailestingumo pamoka

JĖZUS galbūt tebėra Najine, kur neseniai prikėlė našlės sūnų, o gal jis lankosi kitame netoliese esančiame mieste. Vienas fariziejus, vardu Simonas, nori artimiau susipažinti su žmogumi, kuris daro tokius nuostabius darbus. Tad jis pasikviečia Jėzų pietų.

Žiūrėdamas į tai kaip į progą skelbti čia susirinkusiems, Jėzus priima kvietimą, lygiai kaip jis sutikdavo valgyti su muitininkais ir nusidėjėliais. Tačiau kai Jėzus ateina į Simono namus, jam neparodomas dėmesys, kurį priimta rodyti svečiams.

Vaikščiojant dulkėtais keliais sandalais apautos kojos sukaista ir pasidaro nešvarios, tad parodant svetingumą įprasta nuplauti svečiams kojas šaltu vandeniu. Bet Jėzui atėjus jam nenuplaunamos kojos. Taip pat jis nepasveikinamas pabučiavimu, kaip įprasta. Ir nesilaikoma svetingumo papročio patepti jo galvą aliejumi.

Pietų metu svečiams esant prie stalo, į kambarį tyliai įeina nekviesta moteris. Mieste ji žinoma gyvenanti amoraliai. Matyt, ji išgirdo apie Jėzaus mokymus ir jo kvietimą ‛ateiti pas jį visiems, kurie vargsta ir yra prislėgti, kad būtų atgaivinti’. Didžiai sujaudinta to, ką matė ir girdėjo, ji dabar susirado Jėzų.

Moteris prieina prie stalo esančiam Jėzui iš nugaros ir atsiklaupia prie jo kojų. Jos ašaros krinta ant jo kojų, o ji šluosto jas savo plaukais. Taip pat ji paima iš indo kvapaus aliejaus ir švelniai bučiuodama jo kojas išpila ant jų aliejų. Simonas stebi tai nepritardamas. „Jeigu šitas būtų pranašas, — samprotauja jis, — jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, — kad ji nusidėjėlė!“

Suprasdamas jo mintis, Jėzus sako: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“

„Sakyk, Mokytojau!“ — atsiliepia šis.

„Skolintojas turėjo du skolininkus, — pradeda Jėzus. — Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas — penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“

„Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“, — sako Simonas, matyt, abejinga veido išraiška, nes jam atrodo, kad klausimas ne į temą.

„Teisingai nusprendei“, — atsako Jėzus. Ir atsisukęs į moterį taria Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu [„kvepiančiu aliejumi“, NW] patepė man kojas.“

Taigi moteris įrodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmingos praeities. Tad Jėzus baigia tokiais žodžiais: „Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“

Jėzus jokiu būdu nepateisina amoralumo ir nežiūri atlaidžiai į jį. Veikiau šis atvejis parodo jo užjaučiantį supratingumą žmonėms, kurie nors ir klysta gyvenime, vėliau atgailauja dėl to ir ateina pas Kristų ieškoti palengvinimo. Suteikdamas moteriai tikrą atgaivą, Jėzus sako: „Atleidžiamos tau nuodėmės. ... Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ Luko 7:36-50; Mato 11:28-30.

▪ Kaip Jėzų priima pakvietęs jį Simonas?

▪ Kas susiranda Jėzų ir kodėl?

▪ Kokį pavyzdį pateikia Jėzus ir kaip jį pritaiko?