118 skyrius

Išdavystė ir suėmimas

GEROKAI po vidurnakčio į Getsemanės sodą Judas atsiveda didelį būrį kareivių, aukštųjų kunigų, fariziejų ir kitų. Kunigai sutiko už Jėzaus išdavimą sumokėti Judui 30 sidabrinių.

Anksčiau išleistas iš Paschos vakarienės, Judas, matyt, nuėjo tiesiai pas aukštuosius kunigus. Šie tuojau surinko savo pareigūnus ir kareivių būrį. Galbūt Judas pirma nuvedė juos ten, kur Jėzus su savo apaštalais šventė Paschą. Pamačiusi, kad jų nebėra, didelė minia su ginklais, žibintais ir deglais iš Jeruzalės nusekė paskui Judą per Kedrono slėnį.

Judas veda eiseną į Alyvų kalną įsitikinęs, kad žino, kur rasti Jėzų. Šią savaitę Jėzus ir jo apaštalai, keliaudami iš Betanijos į Jeruzalę ir atgal, dažnai sustodavo Getsemanės sode pailsėti ir pasikalbėti. Tačiau kaip dabar kareiviai pažins Jėzų — juk jis gali būti pasislėpęs tamsoje po alyvmedžiais? Jie galbūt niekada iki tol nebuvo jo matę. Todėl Judas sako parodysiąs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“

Atvedęs tą didelį būrį į sodą, Judas pamato Jėzų su savo apaštalais ir eina tiesiai prie jo. „Sveikas, rabi!“ — sako jis ir švelniai pabučiuoja jį.

„Bičiuli, ko atėjai?“ — kandžiai klausia Jėzus. Tada pats atsako į savo klausimą: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ Bet gana apie jo išdavėją! Jėzus išeina į degančių žibintų bei deglų šviesą ir klausia: „Ko ieškote?“

„Jėzaus Nazariečio!“ — nuskamba atsakymas.

„Tai aš“, — atsiliepia Jėzus, drąsiai stovėdamas prieš juos visus. Apstulbinti jo drąsos ir nežinodami, kas atsitiks, vyrai atšoka atgal ir parpuola ant žemės.

„Jau sakiau jums, kad tai aš, — ramiai tęsia Jėzus. — Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti.“ Visai neseniai aukštutiniame kambaryje melsdamasis savo Tėvui Jėzus pasakė, kad išsaugojo savo ištikimus apaštalus ir nė vienas iš jų nepražuvo, „išskyrus pražūties sūnų“. Taigi kad išsipildytų jo žodis, jis prašo paleisti jo pasekėjus.

Kai kareiviai nusiraminę atsistoja ir pradeda surišinėti Jėzų, apaštalai suvokia, kas bus. „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ — klausia jie. Jėzui nespėjus atsakyti, Petras, turintis vieną iš dviejų kalavijų, kuriuos atsinešė apaštalai, puola vyriausiojo kunigo tarną Malkų. Petro kirstas smūgis nepataiko tarnui į galvą, bet nukerta jam dešinę ausį.

„Liaukitės! Gana!“ — įsikiša Jėzus. Palietęs Malkaus ausį, jis išgydo žaizdą. Tada jis duoda svarbią pamoką liepdamas Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!“

Jėzus pasiruošęs būti suimtas, nes paaiškina: „Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ Ir priduria: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ Jis visiškai sutinka su Dievo valia jam!

Tada Jėzus kreipiasi į minią. „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais, — sako jis. — Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai.“

Tada kareiviai, jų vadas ir žydų pareigūnai suima Jėzų ir suriša. Pamatę tai, apaštalai palieka Jėzų ir pabėga. Tačiau vienas jaunuolis — tikriausiai mokinys Morkus — pasilieka minioje. Galbūt jis buvo tuose namuose, kur Jėzus šventė Paschą, ir vėliau atsekė iš ten paskui minią. Dabar jį atpažįsta ir mėgina sučiupti. Bet jis išsineria iš drobinio apdaro ir pabėga. Mato 26:47-56; Morkaus 14:43-52; Luko 22:47-53; Jono 17:12; 18:3-12.

▪ Kodėl Judas tikisi rasti Jėzų Getsemanės sode?

▪ Kaip Jėzus pasirūpina savo apaštalais?

▪ Kaip Petras stoja ginti Jėzaus, tačiau ką Jėzus jam apie tai pasako?

▪ Kaip Jėzus parodo visiškai sutinkąs su Dievo valia jam?

▪ Kas pasilieka apaštalams palikus Jėzų ir kas jam atsitinka?