85 skyrius

Ieškojimas prarastųjų

JĖZUS uoliai stengiasi surasti tuos, kurie nori nuolankiai tarnauti Dievui. Todėl ieškodamas jų jis kalbasi apie Karalystę su kiekvienu, net su žinomais nusidėjėliais. Tokie asmenys dabar renkasi jo pasiklausyti.

Matydami tai, fariziejai ir Rašto aiškintojai kritikuoja Jėzų, nes jis bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie laiko nevertais. Jie murma: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Kaip tai žemintų jų orumą! Fariziejų ir Rašto aiškintojų akimis paprasti žmonės yra tartum purvas po jų kojomis. Norėdami išreikšti panieką tokiems asmenims, jie net vadina juos hebrajišku žodžiu ‛am ha·’aʹrets, „žemės žmonėmis“.

O Jėzus su kiekvienu elgiasi kilniai, maloniai ir užjaučiamai. Todėl daugelis tų vargingų žmonių, net ir asmenys, pagarsėję savo blogais darbais, trokšta pasiklausyti jo. O ką galima pasakyti apie fariziejų priekaištus Jėzui dėl to, kad jis stengiasi padėti tiems, kuriuos jie laiko nevertais?

Jėzus atsako į jų priekaištus pavyzdžiu. Jis kalba išreikšdamas pačių fariziejų požiūrį, esą jie teisūs ir saugūs Dievo avidėje, o neapkenčiami ‛am ha·’aʹrets eina klaidingu keliu ir jų būklė beviltiška. Paklausykime, ko jis klausia:

„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir sugrįžęs namo susikviečia draugus bei kaimynus sakydamas: ‛Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’“

Tada Jėzus paaiškina šio pasakojimo reikšmę: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“

Fariziejai laiko save teisiais ir mano, kad jiems nereikia atgailauti. Kai keletas jų prieš dvejus metus kritikavo Jėzų, kad šis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais, jis pasakė jiems: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ Dėl savimi patenkintų fariziejų, nesuvokiančių, jog turi atgailauti, nesidžiaugiama danguje. O dėl tikrai atgailaujančių nusidėjėlių džiaugiamasi.

Norėdamas dar kartą pabrėžti, kad prarastų nusidėjėlių sugrįžimas teikia didelį džiaugsmą, Jėzus papasakoja kitą palyginimą. Jis sako: „Kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‛Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi.’“

Šį palyginimą Jėzus paaiškina panašiai. Jis taria: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“

Kaip nuostabu, kad Dievo angelai taip meilingai rūpinasi prarastų nusidėjėlių sugrįžimu! Ypač nuostabu, kad tie kažkada žeminti, niekinti ‛am ha·’aʹrets galiausiai taps Dievo dangiškosios Karalystės dalininkais. Taip jie gauna danguje padėtį aukštesnę net už angelų! Bet užuot pavydėję ar jautę nuoskaudą, angelai nuolankiai pripažįsta, kad tie nuodėmingi žmonės patirdavo ir įveikdavo tokias gyvenimo situacijas, dėl kurių jie galės tarnauti kaip užjaučiantys ir gailestingi dangiškieji karaliai ir kunigai. Luko 15:1-10; Mato 9:13; 1 Korintiečiams 6:2, 3; Apreiškimas 20:6.

▪ Kodėl Jėzus bendrauja su žinomais nusidėjėliais ir kokios kritikos jis susilaukia iš fariziejų?

▪ Koks fariziejų požiūris į paprastus žmones?

▪ Kokius pavyzdžius pasako Jėzus ir ko mes galime iš jų pasimokyti?

▪ Kuo nepaprastas yra angelų džiaugsmas?