Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jėzaus krikštas

Jėzaus krikštas

12 skyrius

Jėzaus krikštas

PRAĖJUS maždaug šešiems mėnesiams nuo tada, kai Jonas pradėjo skelbti, Jėzus, kuriam dabar 30 metų, ateina pas jį prie Jordano. Kodėl? Ar tik aplankyti jo? Ar Jėzus tik nori sužinoti, kaip sekasi Jonui jo veikla? Ne, Jėzus prašo Joną pakrikštyti jį.

Jonas ima prieštarauti: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Jonas žino, kad jo antros eilės pusbrolis Jėzus yra ypatingas Dievo Sūnus. Juk Jonas iš džiaugsmo šoktelėjo motinos įsčiose, kai ją aplankė Marija, nėščia su Jėzumi! Jono motina Elzbieta, be abejo, vėliau papasakojo jam apie tai. Ji tikriausiai papasakojo jam ir apie angelo pranešimą, kad gims Jėzus, ir apie angelų pasirodymą piemenims Jėzaus gimimo naktį.

Taigi Jėzus Jonui ne svetimas. Ir Jonas žino, kad jo krikštas ne Jėzui. Jis skirtas tiems, kurie gailisi už savo nuodėmes, o Jėzus yra be nuodėmės. Tačiau nors Jonas prieštarauja, Jėzus primygtinai sako: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“

Kodėl Jėzui dera krikštytis? Todėl kad Jėzaus krikštas yra ne atgailos už nuodėmes simbolis, o simbolis to, kad jis prisistato vykdyti savo Tėvo valią. Iki šiol Jėzus buvo dailidė, bet dabar atėjo laikas pradėti tarnybą, kurią atlikti Jehova Dievas siuntė jį į žemę. Kaip tu manai, ar Jonas tikisi kažko nepaprasto krikštydamas Jėzų?

Na, Jonas vėliau praneša: „Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‛Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.’“ Taigi Jonas tikisi, kad Dievo dvasia nusileis ant kurio nors jo krikštijamo asmens. Todėl jis, matyt, nelabai nustemba matydamas ‛Dievo Dvasią it balandį nusileidžiančią ant Jėzaus’, kai šis išbrenda iš vandens.

Bet Jėzui krikštijantis įvyksta dar kai kas. Jam ‛atsiveria dangus’. Ką tai reiškia? Tai tikriausiai reiškia, kad jo krikšto metu jam grįžta prisiminimai apie jo ikižmogiškąjį gyvenimą danguje. Todėl Jėzus dabar visiškai prisimena savo, kaip dvasinio Jehovos Dievo sūnaus, gyvenimą, įskaitant viską, ką kalbėjo jam Dievas danguje jo ikižmogiškosios egzistencijos metu.

Be to, jam krikštijantis balsas iš dangaus paskelbia: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Kieno tai balsas? Ar paties Jėzaus? Žinoma, ne! Tai Dievo balsas. Akivaizdu, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, o ne pats Dievas, kaip kai kurie tvirtina.

Tačiau Jėzus yra žmogiškas Dievo sūnus, koks buvo ir pirmasis žmogus Adomas. Mokinys Lukas, aprašęs Jėzaus krikštą, sako: „Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Helio, ... sūnaus Dovydo, ... sūnaus Abraomo, ... sūnaus Nojaus, ... sūnaus Adomo, kuris buvo [„sūnus“, NW] Dievo.“

Kaip Adomas buvo žmogiškas ‛Dievo sūnus’, taip ir Jėzus. Jėzus yra pats didžiausias visų laikų žmogus, — tai tampa akivaizdu tyrinėjant Jėzaus gyvenimą. Bet Jėzaus krikšto metu tarp jo ir Dievo užsimezga nauji santykiai — Jėzus tampa dvasiniu Dievo Sūnumi. Dabar Dievas, taip sakant, kviečia jį atgal į dangų nukreipdamas jį į kelią, kurio pabaigoje jis turės visiems laikams paaukoti savo žmogišką gyvybę pasmerktos žmonijos naudai. Mato 3:13-17; Luko 3:21-38; 1:34-36, 44; 2:10-14; Jono 1:32-34; Žydams 10:5-9.

▪ Kodėl Jėzus Jonui nėra svetimas?

▪ Kodėl Jėzus krikštijasi, nors nepadarė jokios nuodėmės?

▪ Kokius faktus žinodamas apie Jėzų Jonas, matyt, nenustemba, kai ant Jėzaus nusileidžia šventoji dvasia?