17 skyrius

Jėzus moko Nikodemą

BŪDAMAS 30-ųjų m. e. metų Paschos šventėje, Jėzus padaro nuostabių ženklų, arba stebuklų. Dėl to daugelis žmonių įtiki jį. Sinedriono, žydų aukščiausiojo teismo, narys Nikodemas labai nustebintas ir nori sužinoti daugiau. Tad jis aplanko Jėzų nakčia, nes, matyt, bijo prarasti reputaciją tarp kitų žydų vadovų, jei kas nors jį pamatytų.

„Rabi, — sako jis, — mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ O Jėzus atsako Nikodemui, kad norėdamas patekti į Dievo Karalystę asmuo turi ‛atgimti’.

Tačiau kaip gali žmogus gimti iš naujo? „Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ — klausia Nikodemas.

Ne, ne tai yra gimimas iš naujo. „Kas negims iš vandens ir Dvasios, — paaiškina Jėzus, — neįeis į Dievo karalystę.“ Kai Jėzus buvo pakrikštytas ir ant jo nusileido šventoji dvasia, jis gimė „iš vandens ir Dvasios“. Paskelbdamas iš dangaus: ‛Šitas yra mano Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’, Dievas pranešė, jog pagimdė dvasinį sūnų, turintį perspektyvą įeiti į dangaus Karalystę. Vėliau, per 33 m. e. metų Sekmines, kiti pakrikštyti žmonės gavo šventąją dvasią ir taip gimė iš naujo kaip dvasiniai Dievo sūnūs.

Tačiau ypatingas žmogiškasis Dievo Sūnus atlieka itin svarbų vaidmenį. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, — sako Jėzus Nikodemui, — taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Kaip tie izraelitai, įgelti nuodingų gyvačių, turėjo žiūrėti į varinį žaltį, kad liktų gyvi, taip visi žmonės turi tikėti Dievo Sūnų, kad būtų išgelbėti iš mirtingos būklės.

Pabrėždamas tą didelę Jehovos meilę, Jėzus sako Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tad čia, Jeruzalėje, praėjus tik šešiems mėnesiams nuo savo tarnybos pradžios, Jėzus aiškiai parodo esąs Jehovos Dievo priemonė žmonijai išgelbėti.

Jėzus toliau aiškina Nikodemui: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų“, tai yra ne tam, kad nuteistų jį nepalankiai arba pasmerktų žmonių giminę sunaikinimui. Bet, kaip sako Jėzus, jis buvo siųstas, „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.

Nikodemas bijodamas atėjo pas Jėzų nakčia. Todėl įdomu, kad Jėzus baigia pokalbį su juo žodžiais: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa [pasireiškusi Jėzaus gyvenimu ir mokymais] į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ Jono 2:23—3:21; Mato 3:16, 17; Apaštalų darbai 2:1-4; Skaičių 21:9.

▪ Kas paskatina Nikodemą aplankyti Jėzų ir kodėl jis ateina naktį?

▪ Ką reiškia ‛atgimti’?

▪ Kaip Jėzus parodo, koks jo vaidmuo gelbstint mus?

▪ Ką reiškia, kad Jėzus atėjo ne teisti pasaulio?