19 skyrius

Jėzus moko samarietę

PAKELIUI iš Judėjos į Galilėją Jėzus ir jo mokiniai eina per Samarijos sritį. Nuvarginti kelionės apie vidudienį jie sustoja pailsėti prie šulinio netoli Sicharo miesto. Tas šulinys buvo iškastas Jokūbo prieš daugelį šimtmečių ir išliko iki mūsų dienų netoli šiuolaikinio Nabluso miesto.

Kol Jėzus čia ilsisi, jo mokiniai eina į miestą nupirkti maisto. Kai viena samarietė ateina pasisemti vandens, jis prašo jos: „Duok man gerti.“

Paprastai žydai ir samariečiai nebendrauja dėl tarp jų įsigalėjusio priešiškumo. Todėl moteris nustebusi klausia: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“

„Jei tu pažintum, — atsako Jėzus, — kas yra tas, kuris tave prašo: ‛Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

„Viešpatie, — sako ji, — bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš, — sako Jėzus. — O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

„Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“, — prašo moteris.

Tada Jėzus taria jai: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“

„Aš neturiu vyro“, — atsako ji.

Jėzus patvirtina jos žodžius. „Gerai pasakei: ‛Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras.“

„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas“, — sako nustebinta moteris. Parodydama, jog jai rūpi dvasiniai dalykai, ji pamini, kad samariečiai „garbindavo Dievą ant šito kalno [netoliese esančio Garizimo kalno], o jūs [žydai] tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.

Tačiau Jėzus nurodo, kad garbinimo vieta neturi reikšmės. „Ateis valanda, — sako jis, — kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

Moteris smarkiai paveikta. „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis — Kristus, — sako ji. — Atėjęs jis mums viską paskelbs.“

„Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ — pareiškia Jėzus. Tik pagalvok! Tai moteriai, kuri semtis vandens atėjo vidudienį galbūt dėl to, kad išvengtų susitikimo su miesto moterimis, niekinančiomis ją už jos elgesį, Jėzus taip nuostabiai parodo palankumą. Jai jis tiesiai pasako tai, ko niekam atvirai dar nebuvo pareiškęs. Koks to rezultatas?

Daug samariečių įtiki

Mokiniai, grįžę su maistu iš Sicharo miesto, randa Jėzų prie Jokūbo šulinio, kur buvo išsiskyrę su juo; čia jis dabar šnekasi su samariete. Pasirodžius mokiniams, ji palikusi savo ąsotį bėga į miestą.

Labai susidomėjusi tuo, ką jai kalbėjo Jėzus, ji pasakoja žmonėms mieste: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi.“ Paskui, kad sužadintų žmonių smalsumą, ji klausia: „Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Klausimas pasiekia tikslą — žmonės eina įsitikinti patys.

Tuo tarpu mokiniai ragina Jėzų valgyti, ką jie atnešė iš miesto. O jis atsiliepia: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“

„Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ — klausinėja mokiniai vienas kitą. Jėzus paaiškina: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‛Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis?’“ Bet Jėzus turi omenyje dvasinę pjūtį: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus — jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.“

Galbūt Jėzus jau numato puikius savo susitikimo su samariete rezultatus — kad daugelis įtikės jį dėl jos liudijimo. Ji liudija miesto gyventojams žodžiais: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Tad Sicharo miesto žmonės, atėję pas jį prie šulinio, prašo jį pasilikti pas juos ir papasakoti daugiau. Jėzus sutinka ir pasilieka ten dvi dienas.

Klausydamiesi Jėzaus, dar daugiau samariečių įtiki. O moteriai jie sako: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ Samarietė tikrai parodė puikų pavyzdį, kaip mes galime liudyti apie Kristų sukeldami tokį klausytojų smalsumą, kad jie norėtų sužinoti daugiau!

Prisimink, kad liko keturi mėnesiai iki pjūties — matyt, miežių pjūties, kuri Palestinoje vyksta pavasarį. Taigi dabar tikriausiai lapkritis arba gruodis. Vadinasi, po 30 m. e. metų Paschos Jėzus ir jo mokiniai apie aštuonis mėnesius praleido Judėjoje mokydami ir krikštydami. Dabar jie eina į Galilėją, savo gimtąją sritį. Kas ten jų laukia? Jono 4:3-43.

▪ Kodėl samarietė stebisi, kad Jėzus kalbasi su ja?

▪ Ko Jėzus moko ją apie gyvąjį vandenį ir apie tai, kur reikia garbinti?

▪ Kaip Jėzus pasako jai, kas jis, ir kodėl tas prisipažinimas toks stebinantis?

▪ Kaip liudija samarietė ir koks to rezultatas?

▪ Kaip Jėzaus maistas susijęs su pjūtimi?

▪ Kaip mes galime nustatyti, kiek laiko Jėzus tarnavo Judėjoje po 30 m. e. metų Paschos?