109 skyrius

Jėzus pasmerkia savo priešininkus

JĖZUS taip pribloškė savo religinius priešininkus, kad šie nebedrįsta daugiau jo klausinėti. Todėl jis imasi iškelti aikštėn jų neišmanymą. „Ką jūs manote apie Mesiją? — klausia jis. — Kieno jis sūnus?“

„Dovydo“, — atsako fariziejai.

Neneigdamas, kad Dovydas buvo žemiškas Kristaus, arba Mesijo, protėvis, Jėzus klausia: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas [Psalmių 109], vadina jį Viešpačiu, sakydamas: ‛Viešpats [„Jehova“, NW] tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.’ Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“

Fariziejai tyli, nes nežino, kas toks Kristus, arba pateptasis, yra iš tikrųjų. Mesijas nėra tik žmogiškas Dovydo palikuonis, kaip galbūt mano fariziejai; jis gyveno danguje, todėl buvo didesnis už Dovydą, tai yra jo Viešpats.

Dabar, kreipdamasis į minias ir į savo mokinius, Jėzus perspėja apie Rašto aiškintojus ir fariziejus. Kadangi jie moko Dievo Įstatymo ‛atsisėdę Mozės krasėje’, Jėzus pataria: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės.“ Tačiau jis priduria: „Nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.“

Jie veidmainiai, ir Jėzus pasmerkia juos tais pačiais žodžiais, kuriuos buvo pasakęs prieš keletą mėnesių pietaudamas vieno fariziejaus namuose. „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi“, — sako Jėzus. Jis pateikia pavyzdžių:

„Jie pasiplatina maldos diržus [„dėžutes su Šventojo Rašto tekstais“, NW].“ Tose palyginti mažose dėžutėse, nešiojamose ant kaktos arba rankos, yra keturios Įstatymo dalys: Išėjimo 13:1-10, 11-16 ir Pakartoto Įstatymo 6:4-9 bei 11:13-21. Bet fariziejai pasididina tas dėžutes, kad padarytų įspūdį, jog uoliai laikosi Įstatymo.

Paskui Jėzus sako, kad jie „pasididina apsiaustų spurgus“. Skaičių 15:38-40 izraelitams buvo įsakyta savo apdarų kraštuose pasidaryti kutus, bet fariziejai daro juos didesnius negu kiti. Jie viską daro dėl akių! „Jie mėgsta pirmąsias vietas“, — pareiškia Jėzus.

Deja, jo paties mokiniai yra pasidavę tai įtakai — trokšti aukštos padėties. Todėl jis pataria jiems: „O jūs nesivadinkite ‛rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais [„vadovais“, NTP], nes jūsų vienintelis Mokytojas [„Vadovas“, NW] yra Kristus.“ Mokiniai turi slopinti troškimą būti pirmaisiais! „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“, — perspėja Jėzus.

Tada jis paskelbia daug vargų Rašto aiškintojams bei fariziejams ir vėl pavadina juos veidmainiais. Jie ‛užrakina žmonėms dangaus karalystę’, — sako jis, — ir „suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda“.

„Vargas jums, aklieji vadai“, — taria Jėzus. Jis pasmerkia fariziejus dėl dvasinio skurdo, akivaizdaus iš jų savavališko skirtumų nustatinėjimo. Pavyzdžiui, jie sako: „Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja.“ Svarbesniu laikydami šventyklos auksą, o ne dvasinę tos garbinimo vietos vertę, jie pasirodo esą morališkai akli.

Dabar, kaip ir anksčiau, Jėzus pasmerkia fariziejus, kad jie uolūs atiduoti dešimtinę net nuo menkų žolelių, o pamiršta, „kas svarbiausia Įstatyme, — teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“.

Jėzus pavadina fariziejus ‛aklaisiais vadais, kurie iškošia uodą, o praryja kupranugarį’! Jie iškošia uodą iš vyno ne tik todėl, kad jis vabzdys, bet kad jis pagal paprotį nešvarus. Tačiau tai, kad jie nepaiso svarbesnių Įstatymo dalykų, prilygsta kupranugario, taip pat laikomo nešvariu gyvuliu, prarijimui. Mato 22:41—23:24; Morkaus 12:35-40; Luko 20:41-47; Kunigų 11:4, 21-24.

▪ Kodėl fariziejai tyli, kai Jėzus klausia jų apie 109-oje psalmėje esančius Dovydo žodžius?

▪ Kodėl fariziejai pasididina dėžutes su Šventojo Rašto tekstais ir apsiaustų spurgus?

▪ Ką Jėzus pataria savo mokiniams?

▪ Kokius skirtumus fariziejai savavališkai nustatinėja ir kaip Jėzus pasmerkia juos, kad jie nepaiso svarbesnių dalykų?