116 skyrius

Jis ruošia apaštalus savo išėjimui

MINĖJIMO vakarienė baigėsi, bet Jėzus su savo apaštalais tebėra aukštutiniame kambaryje. Nors Jėzus netrukus išeis, jis dar turi daug ką jiems pasakyti. „Teneišsigąsta jūsų širdis! — guodžia jis juos. — Tikėkite Dievą“ (NTP). Bet jis priduria: „Tikėkite ir mane!“

„Mano Tėvo namuose daug buveinių, — tęsia Jėzus. — Einu jums vietos paruošti..., kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ Apaštalai nesupranta, kad Jėzus kalba apie savo žengimą į dangų, todėl Tomas klausia: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, — atsako Jėzus. Taip, žmogus gali įeiti į dangiškus Tėvo namus tik priimdamas Jėzų ir laikydamasis jo gyvenimo kelio, nes jis sako: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“

„Viešpatie, parodyk Tėvą, — prašo Pilypas, — ir bus mums gana.“ Pilypas, matyt, nori, kad Jėzus parodytų matomą Dievo apsireiškimą, kokį senovės laikais regėjimuose matė Mozė, Elijas ir Izaijas. Bet iš tiesų apaštalai turi kai ką daug geresnio negu tokie regėjimai, tad Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“

Jėzus taip tobulai atspindi savo Tėvo asmenybę, kad gyventi su Jėzumi ir stebėti jį iš esmės yra tas pat, kaip matyti Tėvą. Tačiau Tėvas aukštesnis už Sūnų, kaip pripažįsta Jėzus: „Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu.“ Visą garbę už savo mokymus Jėzus deramai priskiria savo dangiškajam Tėvui.

Kaip dabar turėtų padrąsinti apaštalus tokie Jėzaus žodžiai: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių.“ Jėzus nenori pasakyti, kad jo pasekėjai turės didesnę stebuklingą galią, negu turėjo jis. Ne, jis turi omenyje, kad jie tarnaus daug ilgesnį laiką, daug didesnėje teritorijoje ir daug didesniam žmonių skaičiui.

Išėjęs Jėzus neapleis savo mokinių. „Ko tik prašysite dėl mano vardo, — pažada jis, — aš padarysiu.“ Be to, jis sako: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, — Tiesos Dvasią.“ Vėliau, įžengęs į dangų, Jėzus išlieja savo mokiniams šventąją dvasią, tą kitą globėją.

Jėzus išeis netrukus, nes jis sako: „Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys.“ Jėzus bus dvasinis kūrinys, kurio joks žmogus negali matyti. Bet Jėzus vėl pažada savo ištikimiems apaštalams: „Jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.“ Taip, prisikėlęs Jėzus ne tik pasirodys jiems žmogaus pavidalu, bet ir atėjus metui prikels juos dvasiniais kūriniais gyventi su juo danguje.

Dabar Jėzus pasako paprastą taisyklę: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“

Tuomet įsiterpia apaštalas Judas, dar vadinamas Tadu: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“

„Jei kas mane myli, — atsako Jėzus, — laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės... Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Skirtingai negu jo paklusnūs pasekėjai, pasaulis ignoruoja Kristaus mokymus. Todėl jis nepasirodys jam.

Tarnaudamas žemėje, Jėzus daug ko mokė savo apaštalus. Kaip jie prisimins visa tai — juk net iki šiol nesuvokia daugelio dalykų? Laimei, Jėzus pažada: „Globėjas — Šventoji Dvasia — kurį mano vardu Tėvas atsiųs, — jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“

Toliau guosdamas juos Jėzus sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. ... Tenebūgštauja jūsų širdys.“ Tiesa, Jėzus išeina, bet paaiškina: „Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.“

Jėzus nebeilgai bus su jais. „Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, — sako jis, — nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios.“ Tas pasaulio kunigaikštis yra Šėtonas Velnias, kuris sugebėjo įeiti į Judą ir jį užvaldyti. Bet Jėzus neturi jokios nuodėmingos silpnybės, kuria pasinaudojęs Šėtonas galėtų suvilioti jį netarnauti Dievui.

Džiaugtis artimais santykiais

Po atminimo vakarienės Jėzus drąsina savo apaštalus neformaliu nuoširdžiu pokalbiu. Atrodo, jau po vidurnakčio. Todėl Jėzus paragina: „Kelkitės, eikime iš čia!“ Bet prieš išeinant, apimtas meilės jiems, Jėzus pratęsia pokalbį ir pateikia skatinantį pavyzdį.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas — vynininkas [„sodininkas“, NTP]“, — pradeda jis. Didysis Sodininkas, Jehova Dievas, pasodino šį simbolinį vynmedį, kai patepė Jėzų šventąja dvasia jo krikšto metu 29 m. e. metų rudenį. Bet toliau Jėzus pasako, kad vynmedis vaizduoja ne tik jį: „Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. ... Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“

Po 51 dienos, per Sekmines, vynmedžio šakelėmis tampa apaštalai ir kiti, kai jiems išliejama šventoji dvasia. Galiausiai 144 000 asmenų tampa simbolinio vynmedžio šakelėmis. Kartu su kamienu, Jėzumi Kristumi, jie sudaro simbolinį vynmedį, duodantį Dievo Karalystės vaisių.

Jėzus pasako, tiktai kaip įmanoma duoti vaisių: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ O jeigu žmogus neduoda vaisių, jis, kaip sako Jėzus, „bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“. Bet Jėzus pažada: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, — jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.“

Paskui Jėzus taria savo apaštalams: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ Vaisius, kurį Dievas nori matyti ant šakelių, yra jų krikščioniškos savybės, ypač meilė. Be to, kadangi Kristus buvo Dievo Karalystės skelbėjas, trokštami vaisiai taip pat yra jų mokinių ruošimo veikla.

„Pasilikite mano meilėje!“ — dabar ragina Jėzus. Tačiau kaip jo apaštalai gali tai daryti? „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“, — sako jis. Toliau Jėzus paaiškina: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Po kelių valandų Jėzus parodys tą neprilygstamą meilę atiduodamas savo gyvybę už savo apaštalus ir už visus kitus, kurie jį tikės. Jo pavyzdys turi skatinti jo pasekėjus taip pat pasiaukojamai mylėti vienas kitą. Iš tokios meilės jie bus atpažįstami, nes Jėzus anksčiau pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Jėzus apibūdina savo draugus žodžiais: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“

Kokius brangius santykius galima turėti — būti artimais Jėzaus draugais! Bet kad nepaliaujamai džiaugtųsi tais santykiais, jo pasekėjai turi ‛duoti vaisių’. Jeigu jie tai darys, tuomet, kaip sako Jėzus, „ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums [duos]“. Tai tikrai didelė dovana už Karalystės vaisius! Vėl paraginęs apaštalus ‛mylėti vienas kitą’, Jėzus pasako, kad pasaulis neapkęs jų. Tačiau jis paguodžia juos: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite — jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.“ Tada Jėzus nurodo, kodėl pasaulis nekenčia jo pasekėjų, sakydamas: „Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.“

Toliau aiškindamas pasaulio neapykantos priežastį, Jėzus tęsia: „Visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to [Jehovos Dievo], kuris yra mane siuntęs.“ Jėzaus stebuklingi darbai iš esmės pasmerkia tuos, kurie nekenčia jo, nes jis pažymi: „Jeigu nebūčiau tarp jų daręs darbų, kurių niekas kitas nėra daręs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie matė ir vis tiek nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo.“ Tuo, kaip sako Jėzus, išsipildo Rašto žodžiai: „Jie manęs nekentė be priežasties.“

Kaip ir anksčiau, Jėzus vėl guodžia juos pažadėdamas atsiųsti padėjėją, šventąją dvasią, tai yra Dievo galingą veikliąją jėgą. „Jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite.“

Kiti pamokymai prieš išeinant

Jėzus su apaštalais ruošiasi išeiti iš aukštutinio kambario. „Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte“, — tęsia jis. Tuomet jis rimtai juos perspėja: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.“

Apaštalus, matyt, labai sukrečia toks įspėjimas. Nors Jėzus jau anksčiau buvo kalbėjęs, kad pasaulis neapkęs jų, jis nebuvo taip aiškiai atskleidęs, kad juos žudys. „Aš jums to nesakiau iš pradžių, — paaiškina Jėzus, — nes buvau su jumis.“ Kaip gerai, kad prieš išeidamas jis iš anksto apginkluoja juos šia informacija!

„Dabar, — tęsia Jėzus, — išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‛Kur tu eini?’“ Anksčiau tą vakarą jie klausinėjo, kur jis eisiąs, bet dabar jie taip sukrėsti jo žodžių, kad daugiau nieko nebeklausia. Jėzus sako: „Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo.“ Apaštalai nuliūdę ne tik dėl to, kad sužinojo, jog patirs smarkų persekiojimą ir bus žudomi, bet ir dėl to, kad jų Mokytojas palieka juos.

Tad Jėzus paaiškina: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ Žmogus Jėzus vienu metu tegali būti vienoje vietoje, o nuėjęs į dangų jis gali atsiųsti savo pasekėjams padėjėją, Dievo šventąją dvasią, kurioje žemės vietoje jie bebūtų. Taigi Jėzaus išėjimas bus jiems naudingas.

Šventoji dvasia, pasak Jėzaus, „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“. Pasaulio nuodėmė, jo netikėjimas Dievo Sūnaus, bus iškelta aikštėn. Be to, Jėzaus nuėjimu pas Tėvą bus aiškiai įrodytas jo teisingumas. O Šėtono ir jo pikto pasaulio nesugebėjimas palaužti Jėzaus ištikimybės yra įtikinamas įrodymas, kad šio pasaulio valdovas pasmerktas.

„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, — tęsia Jėzus, — bet dabar jūs negalite pakelti.“ Todėl Jėzus pažada, kad kai jis išlies šventąją dvasią, kuri yra Dievo veiklioji jėga, ji padės jiems suprasti tuos dalykus — tiek, kiek jie sugebės suprasti.

Apaštalams ypač sunku suvokti, kad Jėzus mirs ir tada prisikėlęs pasirodys jiems. Todėl jie klausinėja vienas kitą: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‛Prabėgs valandėlė — ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė — ir vėl mane pamatysit’? ir: ‛Aš einu pas Tėvą’?“

Jėzus mato, kad jie nori jį klausti, todėl paaiškina: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Vėliau tos dienos popietę, kai Jėzus nužudomas, pasaulio religiniai vadovai džiūgauja, o mokiniai liūdi. Bet prisikėlus Jėzui jų liūdesys virsta džiaugsmu! Ir tas džiaugsmas išlieka, nes Sekminių dieną Jėzus išlieja jiems Dievo šventąją dvasią ir įgalina juos būti jo liudytojais!

Sulygindamas apaštalų padėtį su gimdančios moters padėtimi, Jėzus sako: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda.“ Bet Jėzus pažymi, kad kūdikiui gimus ji užmiršta savo kančią, tad jis skatina savo apaštalus: „Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu [prisikėlęs]; tada jūsų širdys džiūgaus ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“

Iki šiol apaštalai nebuvo nieko prašę Jėzaus vardu. Bet dabar jis sako: „Ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs. ... Juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs. Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą.“

Jėzaus žodžiai didžiai padrąsina apaštalus. „Todėl mes ir tikime, kad tu esi išėjęs iš Dievo“, — sako jie. „Pagaliau tikite? — klausia Jėzus. — Štai ateina valanda, — ir net yra atėjusi, — kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną.“ Atrodo, neįtikima, bet tai įvyksta dar nepasibaigus nakčiai!

„Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę.“ Jėzus baigia žodžiais: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ Jėzus nugalėjo pasaulį ištikimai įvykdęs Dievo valią, kad ir kaip Šėtonas bei jo pasaulis stengėsi palaužti Jėzaus ištikimybę.

Baigiamoji malda aukštutiniame kambaryje

Didžios meilės savo apaštalams skatinamas, Jėzus ruošė juos savo artėjančiam išėjimui. Dabar, tiek mokęs ir guodęs juos, jis pakelia akis į dangų ir ima melstis savo Tėvui: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir — tavo duota galia į visus žmones — teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs.“

Kokią jaudinančią temą pradėjo Jėzus — apie amžinąjį gyvenimą! Turėdamas „duotą galią į visus žmones“, savo išperkamąja auka Jėzus gali teikti naudos visai mirštančiai žmonijai. Tačiau „amžinąjį gyvenimą“ jis duoda tik tiems, kuriems palankus Tėvas. Plėtodamas tą amžinojo gyvenimo temą, Jėzus toliau meldžiasi:

„O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją.“ Taip, išgelbėjimas priklauso nuo Dievo ir jo Sūnaus pažinimo. Bet reikia daugiau negu tik žinių.

Žmogus turi artimai pažinti juos ir puoselėti tikrą draugystę su jais. Jam reikia mąstyti taip kaip jie ir žiūrėti į viską jų akimis. O svarbiausia, asmuo turi stengtis sekti jų neprilygstamomis savybėmis santykiuose su kitais.

Jėzus tęsia maldą: „Aš tave pašlovinau žemėje atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.“ Atlikęs, kas jam buvo skirta iki to laiko, ir įsitikinęs būsimąja sėkme, jis prašo: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.“ Taip, jis dabar prašo prikėlimu grąžinti jam ankstesnę dangišką šlovę.

Jėzus apibendrina svarbiausiojo savo darbo žemėje rezultatus: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio.“ Tarnaudamas Jėzus vartojo Dievo vardą, Jehova, ir nurodė teisingą jo tarimą, bet savo apaštalams jis paskelbė ne tik Dievo vardą. Jis praturtino jų žinias ir supratimą apie Jehovą, jo asmenybę bei tikslus.

Laikydamas Jehovą savo Valdovu, Tuo, kuriam tarnauja, Jėzus nuolankiai pripažįsta: „Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.“

Darydamas skirtumą tarp savo pasekėjų ir likusios žmonijos, Jėzus toliau meldžiasi: „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. ... Kol buvau su jais, ... aš išlaikiau juos, ... išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų“, tai yra Judą Iskarijotą. Kaip tik tuo metu Judas siekia savo niekingo tikslo išduoti Jėzų. Taip Judas, pats to nesuvokdamas, įvykdo Rašto žodžius.

„Pasaulis jų nekentė, — toliau meldžiasi Jėzus. — Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.“ Jėzaus pasekėjai gyvena pasaulyje, šioje organizuotoje Šėtono valdomoje žmonių visuomenėje, bet jie yra ir visada turi būti atskirti nuo jo ir jo blogybių.

„Pašventink juos tiesa! — tęsia Jėzus. — Tavo žodis yra tiesa.“ Čia Jėzus įkvėptus Hebrajų Raštus, iš kurių ne kartą citavo, vadina „tiesa“. Bet tai, ko jis mokė savo mokinius ir ką jie vėliau įkvėpti užrašė Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose, taip pat yra „tiesa“. Ta tiesa gali pašventinti asmenį, visiškai pakeisti jo gyvenimą ir padaryti jį žmogumi, skirtingu nuo pasaulio.

Dabar Jėzus meldžia „ne tik už juos, ... bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės [jį]“. Taigi Jėzus meldžiasi už būsimus savo pateptuosius pasekėjus ir kitus mokinius, kurie dar bus surinkti į „vieną kaimenę“. Ko jis prašo jiems visiems?

„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, ... kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.“ Jėzus ir jo Tėvas nėra tiesiog vienas asmuo, bet jie sutaria visuose dalykuose. Jėzus meldžia, kad jo pasekėjai būtų tokie pat vieningi ir „pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“.

Dabar Jėzus prašo savo dangiškąjį Tėvą už tuos, kurie taps jo pateptaisiais pasekėjais. Ko jis prašo? „Kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“, tai yra prieš Adomui ir Ievai susilaukiant vaikų. Seniai iki to Dievas mylėjo savo viengimį Sūnų, kuris tapo Jėzumi Kristumi.

Baigdamas savo maldą, Jėzus vėl pabrėžia: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose.“ Sužinoti Dievo vardą apaštalams reiškia asmeniškai pažinti Dievo meilę. Jono 14:1—17:26; 13:27, 35, 36; 10:16; Luko 22:3, 4; Išėjimo 24:10; 3 Karalių 19:9-13; Izaijo 6:1-5; Galatams 6:16; Psalmių 34:19; 68:5; Patarlių 8:22, 30.

▪ Kur Jėzus ruošiasi išeiti ir ką jis atsako Tomui apie kelią ten?

▪ Ko Pilypas, matyt, prašo Jėzaus?

▪ Kodėl asmuo, matęs Jėzų, matė ir Tėvą?

▪ Kaip Jėzaus pasekėjai darys didesnius darbus už jį?

▪ Kokia prasme Šėtonas neturi jokios galios Jėzui?

▪ Kada Jehova pasodino simbolinį vynmedį ir kada bei kaip kiti tapo to vynmedžio dalimi?

▪ Kiek šakelių galiausiai turi simbolinis vynmedis?

▪ Kokių vaisių Dievas nori iš šakelių?

▪ Kaip mes galime būti Jėzaus draugai?

▪ Kodėl pasaulis nekenčia Jėzaus pasekėjų?

▪ Koks Jėzaus perspėjimas sukrečia jo apaštalus?

▪ Kodėl apaštalai nebeklausinėja Jėzaus, kur jis eina?

▪ Ko apaštalai ypač negali suprasti?

▪ Kaip Jėzus pailiustruoja, kad apaštalų liūdesys virs džiaugsmu?

▪ Ką, pasak Jėzaus, apaštalai netrukus padarys?

▪ Kaip Jėzus nugali pasaulį?

▪ Kokia prasme Jėzui duota „galia į visus žmones“?

▪ Ką reiškia pažinti Dievą ir jo Sūnų?

▪ Kaip Jėzus apreiškia žmonėms Dievo vardą?

▪ Kas yra „tiesa“ ir kaip ji ‛pašventina’ krikščionį?

▪ Kaip Dievas, jo Sūnus ir visi tikrieji garbintojai yra viena?

▪ Kada buvo „pasaulio įkūrimas“?