117 skyrius

Kančia sode

BAIGĘS melstis, Jėzus su savo 11 ištikimų apaštalų gieda Jehovai šlovės giesmes. Tada jie nusileidžia iš aukštutinio kambario, išeina į vėsią nakties tamsą ir per Kedrono slėnį leidžiasi Betanijos link. Bet pakeliui jie sustoja mėgstamoje vietoje, Getsemanės sode. Jis yra ant Alyvų kalno ar netoli jo. Čia, tarp alyvmedžių, Jėzus dažnai susitikdavo su savo apaštalais.

Aštuonis savo apaštalus palikdamas tikriausiai prie įėjimo į sodą, jis sako jiems: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.“ Tada pasiėmęs kitus tris — Petrą, Jokūbą ir Joną — jis eina į sodo gilumą. Jėzus pradeda liūdėti ir sielvartauti. „Mano siela mirtinai nuliūdusi, — sako jis jiems. — Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“

Paėjėjęs truputį toliau, Jėzus parpuola veidu ant žemės ir ima karštai melstis: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Ką tai reiškia? Kodėl jis ‛mirtinai nuliūdęs’? Ar jis atsisako savo sprendimo mirti ir pateikti išpirką?

Jokiu būdu! Jėzus neprašo išgelbėti iš mirties. Jam svetima net mintis, kažkada pasakyta Petro, kad jis galėtų išvengti aukos mirties. Ne, jis kankinasi būgštaudamas, kad mirtis, kuria jis greitai mirs, — kaip koks niekingas nusikaltėlis, — užtrauks gėdą jo Tėvo vardui. Dabar jis supranta, kad po kelių valandų bus pakabintas ant stulpo kaip blogiausias žmogus — piktžodžiautojas Dievui! Tai labiausiai kankina jį.

Kurį laiką meldęsis, Jėzus grįžta pas tris apaštalus ir randa juos miegančius. Jis kreipiasi į Petrą: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ Tačiau pripažindamas, kad jie labai prislėgti ir metas vėlus, jis sako: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“

Tada Jėzus vėl nueina ir meldžia Dievą atimti nuo jo „šitą taurę“, tai yra Jehovos paskirtą dalią, arba valią, jam. Sugrįžęs jis vėl randa tuos tris miegančius, o ne besimeldžiančius, kad neįpultų į pagundą. Kai Jėzus kreipiasi į juos, jie nežino, ką atsakyti.

Pagaliau trečią kartą Jėzus atsitolina nuo jų per akmens metimą ir atsiklaupęs su garsiu šauksmu bei ašaromis meldžiasi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs.“ Jėzus didžiai sielvartauja dėl gėdos, kurią jo — kaip kokio nusikaltėlio — mirtis užtrauks jo Tėvo vardui. Taip, būti apkaltintam piktžodžiavimu Dievui, tai yra jo keikimu — beveik nepakeliama!

Vis dėlto Jėzus ir toliau meldžiasi: „Tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Jėzus nuolankiai paklūsta Dievo valiai. Tada pasirodo iš dangaus angelas ir sustiprina jį padrąsinimo žodžiais. Tikriausiai angelas kalba Jėzui, kad jo Tėvas gėrisi juo.

Tačiau kokia našta slegia Jėzų! Jo paties ir visos žmonių giminės amžinasis gyvenimas kybo ant plauko. Emocinė įtampa didžiulė. Todėl Jėzus dar karščiau meldžiasi ir jo prakaitas kraujo lašais varva žemėn. „Nors tai ir labai retas fenomenas, — sakoma žurnale The Journal of the American Medical Association, — kruvinas prakaitas... gali pasirodyti didelės emocinės įtampos metu.“

Trečią kartą sugrįžęs pas savo apaštalus, Jėzus vėl randa juos miegančius. Jie išsekinti didelio liūdesio. „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? — sušunka jis. — Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“

Jam dar tebekalbant, pasirodo Judas Iskarijotas, lydimas būrio žmonių su žibintais, deglais ir ginklais. Mato 26:30, 36-47; 16:21-23; Morkaus 14:26, 32-43; Luko 22:39-47; Jono 18:1-3; Žydams 5:7.

▪ Kur Jėzus vedasi apaštalus išėjęs iš aukštutinio kambario ir ką jis ten daro?

▪ Ką veikia apaštalai Jėzui meldžiantis?

▪ Dėl ko Jėzus mirtinai sielvartauja ir ko jis prašo Dievą?

▪ Ką reiškia, kad Jėzaus prakaitas pasidaro kaip kraujo lašai?