115 skyrius

Kyla ginčas

ANKSČIAU tą vakarą Jėzus davė savo apaštalams puikią nuolankaus tarnavimo pamoką nuplaudamas jiems kojas. Paskui jis įvedė savo artėjančios mirties Minėjimą. Dabar atsitinka stebinantis dalykas, ypač turint omenyje tai, kas ką tik įvyko. Tarp jo apaštalų kyla karštas ginčas, kuris iš jų esąs didžiausias! Matyt, tai ankstesnės diskusijos tęsinys.

Prisimeni, kad po Jėzaus persimainymo ant kalno apaštalai ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Be to, Jokūbas ir Jonas prašė garbingų vietų Karalystėje, tuo toliau kurstydami nesantaiką tarp apaštalų. Dabar, paskutinį vakarą būnant su jais, Jėzui tikriausiai liūdna, kad jie ir vėl ginčijasi! Ką jis daro?

Užuot išbaręs apaštalus už jų elgesį, Jėzus dar kartą kantriai aiškina jiems: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. ... Katras yra vyresnis — kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?!“ Tada jis primena jiems savo pavyzdį: „O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“

Nors ir netobuli, apaštalai liko su Jėzumi jo išbandymų metu. Todėl jis sako: „Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas [„sudarau su jumis sandorą, kaip mano Tėvas yra sudaręs sandorą su manimi dėl karalystės“, NW].“ Ta asmeniška sandora tarp Jėzaus ir jo ištikimų pasekėjų suvienija juos su juo, kad jie galėtų būti jo bendravaldžiai. Į šią sandorą dėl Karalystės galiausiai priimamas tik ribotas skaičius — 144 000.

Nors apaštalai gauna tą nuostabią perspektyvą su Kristumi valdyti Karalystę, jie šiuo metu yra dvasiškai silpni. „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite“, — sako Jėzus. Tačiau, pasakęs Petrui, kad meldėsi už jį, Jėzus ragina jį: „Tu sugrįžęs stiprink brolius!“

„Vaikeliai, — aiškina Jėzus, — aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

„Kur eini, Viešpatie?“ — klausia Petras.

„Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, — atsako Jėzus, — bet vėliau palydėsi.“

„Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? — nori žinoti Petras. — Aš ir gyvybę už tave guldysiu!“

„Tu guldysi už mane gyvybę? — klausia Jėzus. — Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi.“

„Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, — prieštarauja Petras, — aš vis tiek tavęs neišsiginsiu.“ Tą pat kalba ir kiti apaštalai, o Petras giriasi: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“

Primindamas tą kartą, kai siuntė apaštalus į skelbimo kelionę po Galilėją be piniginės ir be krepšio, Jėzus klausia: „Ar jums ko nors trūko?“

„Nieko netrūko“, — atsako šie.

„Dabar kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, — sako jis, — o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‛Jis bus priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą.“

Jėzus turi omenyje laiką, kai bus prikaltas prie kankinimo stulpo su piktadariais, arba įstatymų pažeidėjais. Jis taip pat sako, kad jo pasekėjai vėliau bus smarkiai persekiojami. „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“, — sako jie.

„Gana“, — atsako jis. Mes pamatysime, kad tai, jog jie turi kalavijus, netrukus suteiks Jėzui progą duoti kitą svarbią pamoką. Mato 26:31-35; Morkaus 14:27-31; Luko 22:24-38; Jono 13:31-38; Apreiškimas 14:1-3.

▪ Kodėl apaštalų ginčas toks stebinantis?

▪ Kaip Jėzus išsprendžia tą ginčą?

▪ Kas įvykdoma per sandorą, kurią Jėzus sudaro su savo mokiniais?

▪ Kokį naują įsakymą duoda Jėzus ir kuo jis svarbus?

▪ Kokį pernelyg didelį pasitikėjimą parodo Petras ir ką sako Jėzus?

▪ Kodėl Jėzaus nurodymai dėl piniginės ir krepšio skiriasi nuo anksčiau duotųjų?