75 skyrius

Laimės šaltinis

SAVO tarnybos Galilėjoje metu Jėzus darė stebuklus, o dabar juos pakartoja Judėjoje. Pavyzdžiui, jis išvaro iš vieno žmogaus demoną, kuris trukdė šiam kalbėti. Minios stebisi, bet kritikai apkaltina jį tuo pačiu, kuo ir Galilėjoje. „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“, — tvirtina jie. Kiti nori didesnių įrodymų apie tai, kas yra Jėzus, ir mėgina jį prašydami ženklo iš dangaus.

Žinodamas, ką jie mano, Jėzus duoda savo kritikams Judėjoje tokį pat atsakymą kaip ir Galilėjoje. Jis paaiškina, kad kiekviena suskilusi karalystė žlugs. „Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?!“ — klausia jis. Jis parodo, kokiame pavojuje yra jo kritikai, sakydamas: „Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.“

Žmonės, stebintys Jėzaus stebuklus, turėtų reaguoti lygiai taip pat, kaip reagavo tie, kurie prieš šimtmečius matė Mozės padarytą stebuklą. Jie sušuko: „Čia yra Dievo pirštas.“ „Dievo pirštu“ buvo užrašyti ir Dešimt įsakymų ant akmens plokščių. „Dievo pirštas“ — jo šventoji dvasia, arba veiklioji jėga, — įgalina Jėzų išvarinėti demonus ir gydyti ligonius. Tad Dievo Karalystė tikrai pasiekė tuos kritikus, nes Jėzus, paskirtasis Karalystės Karalius, yra tarp jų.

Tada palyginimu Jėzus sako, kad jo sugebėjimas išvarinėti demonus įrodo jo galią Šėtonui, — kaip ir stipresnis vyras užpuolęs nugalėtų gerai apsiginklavusį žmogų, sergstintį savo rūmus. Jis pakartoja ir tą palyginimą apie netyrąją dvasią, kurį buvo sakęs Galilėjoje. Dvasia išeina iš žmogaus, bet jeigu žmogus neužpildo tuštumos gerais dalykais, dvasia sugrįžta su kitomis septyniomis dvasiomis ir tam žmogui pasidaro dar blogiau negu pirma.

Viena moteris iš minios, besiklausanti šių mokymų, sujaudinta garsiai sušunka: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ Kadangi kiekviena žydė trokšta būti pranašo ir ypač Mesijo motina, suprantama, kad ši moteris galėjo pasakyti tuos žodžius. Matyt, ji mano, jog Marija turi būti labai laiminga, kad yra Jėzaus motina.

Tačiau Jėzus tuojau pataiso moterį nurodydamas tikrąjį laimės šaltinį. „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo Žodžio ir jo laikosi“, — atsako jis. Jėzus niekada nė užuominomis nepasakė, kad jo motinai Marijai turėtų būti teikiama ypatinga garbė. Priešingai, jis pasakė, kad tikroji laimė patiriama ištikimai tarnaujant Dievui, o ne dėl kokių nors giminystės ryšių ar pasiekimų.

Kaip Jėzus barė žmones Galilėjoje, taip bara ir Judėjoje, kad jie reikalauja ženklo iš dangaus. Jis kalba jiems, kad nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Jona tapo ženklu todėl, kad tris dienas išbuvo žuvies pilve, taip pat todėl, kad drąsiai skelbė nineviečiams ir šie buvo paskatinti atgailauti. „O štai čia daugiau negu Jona“, — sako Jėzus. Ir Sabos karalienė stebėjosi Saliamono išmintimi. „O štai čia, — vėl sako Jėzus, — daugiau negu Saliamonas.“

Jėzus paaiškina, kad žmogus nededa uždegto žiburio į slėptuvę ar po krepšiu, bet stato jį į žibintuvą, kad žmonės matytų šviesą. Galbūt jis duoda suprasti, kad mokymas ir stebuklų darymas tų užsispyrusių žmonių akivaizdoje prilygsta žiburio šviesos slėpimui. Tų stebėtojų akys nėra tyros, arba sukoncentruotos, todėl norimas jo stebuklų tikslas nepasiekiamas.

Jėzus ką tik išvarė demoną ir nebylį padarė kalbantį. Tai turėtų paskatinti žmones, kurių akys tyros, arba sukoncentruotos, šlovinti tą didingą darbą ir skelbti gerąją naujieną! Tačiau tie kritikai nejaučia tokio noro. Tad Jėzus užbaigia žodžiais: „Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsybė! Taigi jei visam tavo kūnui šviesu ir niekas jo netemdo, tai jis ir bus šviesus, lyg būtum apšviestas žiburio spindulių.“ Luko 11:14-36; Išėjimo 8:18, 19; 31:18; Mato 12:22, 28.

▪ Kaip žmonės reaguoja, kad Jėzus išgydė žmogų?

▪ Kas yra „Dievo pirštas“ ir kaip Dievo Karalystė pasiekė Jėzaus klausytojus?

▪ Kas yra tikrosios laimės šaltinis?

▪ Kaip asmuo gali turėti tyrą akį?