94 skyrius

Maldos ir nuolankumo reikalingumas

ANKSČIAU Judėjoje Jėzus papasakojo palyginimą, parodantį, kaip svarbu melstis atkakliai. Dabar, paskutinį kartą keliaudamas į Jeruzalę, jis vėl pabrėžia būtinumą nepaliaujamai melstis. Galbūt tebebūdamas Samarijoje arba Galilėjoje, Jėzus papasakoja savo mokiniams tokį palyginimą:

„Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‛Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‛Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų.’“

Paskui Jėzus paaiškina savo pasakojimą: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“

Jėzus nenori pasakyti, kad Jehova Dievas yra kuo nors panašus į tą nesąžiningą teisėją. Bet jeigu netgi nesąžiningas teisėjas atsiliepia į atkaklius prašymus, absoliučiai teisingas ir geras Dievas, be jokios abejonės, atsakys į nepaliaujamas savo žmonių maldas. Todėl Jėzus tęsia: „Aš sakau jums: netrukus [Dievas] apgins jų teises.“

Su kukliais ir vargšais žmonėmis dažnai elgiamasi neteisingai, o galingiems ir turtingiems neretai rodomas palankumas. Tačiau Dievas ne tik pasirūpins, kad piktieji būtų teisėtai nubausti, bet ir užtikrins, kad su jo tarnais būtų elgiamasi teisingai, ir duos jiems amžinąjį gyvenimą. Bet ar daug žmonių tvirtai tiki, kad Dievas netrukus įgyvendins teisingumą?

Turėdamas omeny ypač tikėjimą, susijusį su maldos galia, Jėzus klausia: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Nors klausimas lieka neatsakytas, tai gali būti užuomina, kad Kristui atėjus valdyti Karalystės toks tikėjimas nebus įprastas dalykas.

Tarp Jėzaus klausytojų yra tokių, kurie visai patenkinti savo tikėjimu. Jie laiko save teisiais, o į kitus žiūri iš aukšto. Galbūt taip nusiteikę ir kai kurie Jėzaus mokiniai. Tokiems žmonėms jis pasako palyginimą:

„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‛Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės — plėšikai, sukčiai, svetimautojai — arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju.’“

Fariziejai pasižymėję tuo, kad viešai demonstruoja savo teisumą norėdami padaryti įspūdį kitiems. Pirmadienis ir ketvirtadienis paprastai yra jų nusistatytos pasninkavimo dienos, ir jie stropiai moka dešimtinę net nuo smulkių lauko žolelių. Prieš keletą mėnesių vykusioje Palapinių šventėje jie išreiškė savo panieką paprastiems žmonėms tokiais žodžiais: „Prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo [kaip jį aiškina fariziejai].“

Tęsdamas savo palyginimą, Jėzus sako apie tokį ‛prakeiktą’ asmenį: „O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‛Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’“ Kadangi muitininkas nuolankiai pripažino savo klaidas, Jėzus sako: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

Taip Jėzus dar kartą pabrėžia, jog reikia būti nuolankiam. Kadangi Jėzaus mokiniai išaugo visuomenėje, kurioje savimi patenkinti fariziejai turi didelę įtaką ir visada pabrėžia padėtį bei rangą, nenuostabu, kad paveikti yra ir jie. Tačiau kokią gerą nuolankumo pamoką duoda Jėzus! Luko 18:1-14; Jono 7:49.

▪ Kodėl nesąžiningas teisėjas patenkina našlės prašymą ir ko galima pasimokyti iš Jėzaus palyginimo?

▪ Kokį tikėjimą norės rasti atėjęs Jėzus?

▪ Kam Jėzus sako palyginimą apie fariziejų ir muitininką?

▪ Kokios fariziejų galvosenos reikia vengti?