84 skyrius

Mokinystės atsakomybė

PALIKĘS žymaus fariziejaus, matyt, sinedriono nario, namus, Jėzus tęsia savo kelionę į Jeruzalę. Jį seka didelės minios. Tačiau kokie jų motyvai? Ką iš tiesų reiškia būti tikru jo mokiniu?

Kelyje Jėzus atsigręžia į žmones ir tikriausiai nustebina juos žodžiais: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, — negali būti mano mokinys.“

Ką Jėzus turi omenyje? Jėzus nesako, kad jo pasekėjai turi tikrai neapkęsti savo giminaičių. Greičiau jie turi neapkęsti jų tokia prasme: mylėti juos mažiau negu jį. Apie Jėzaus protėvį Jokūbą pasakyta, kad jis ‛nekentė’ Lijos ir mylėjo Rachelę, tai reiškia, kad Liją jis mylėjo mažiau negu jos seserį Rachelę.

Taip pat atkreipk dėmesį į Jėzaus žodžius, kad mokinys turi neapkęsti „net savo gyvybės“. Jėzus vėl nori pasakyti, kad tikrasis mokinys turi mylėti jį labiau už savo gyvenimą. Taigi Jėzus pabrėžia, kad tapti jo mokiniu yra didelė atsakomybė. Tą žingsnį reikia rūpestingai apmąstyti.

Būti Jėzaus mokiniu reiškia kęsti sunkumus ir persekiojimą, kaip jis sako toliau: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ Todėl tikrasis mokinys turi būti pasiruošęs iškęsti tokius pat priekaištus kaip ir Jėzus, o jei būtina, net mirti nuo Dievo priešų rankos, ką netrukus patirs pats Jėzus.

Todėl būti Kristaus mokiniu yra dalykas, kurį jį sekančios minios turi rimtai apgalvoti. Jėzus pabrėžia tai pavyzdžiu. Jis sako: „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti? Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‛Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti.’“

Taip Jėzus leidžia suprasti jį sekančiai miniai, kad norintieji tapti jo mokiniais turi būti tvirtai įsitikinę, kad galės įvykdyti visa, kas su tuo susiję, lygiai kaip žmogus, norintis pastatyti bokštą, pirma įsitikina, ar turės pakankamai lėšų užbaigti tą darbą. Paskui Jėzus pateikia kitą pavyzdį:

„Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių kareivių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.“

Tada Jėzus pasako savo pavyzdžių esmę: „Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.“ Tam turi būti pasiruošusios jį sekančios minios, taip, visi, kurie mokosi iš Kristaus. Jie turi būti pasirengę paaukoti viską, ką turi, — visą savo turtą ir net savo gyvybę, — jeigu nori būti jo mokiniais. Ar tu pasiruošęs tam?

„Druska — geras daiktas“, — tęsia Jėzus. Kalno pamoksle jis kalbėjo, kad jo mokiniai yra „žemės druska“, tai yra kad jie daro apsaugantį poveikį žmonėms, lygiai kaip druska apsaugo nuo gedimo. „Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, — užbaigia Jėzus, — o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“

Taigi Jėzus sako, jog net tie, kurie jau tam tikrą laiką yra jo mokiniai, turi saugotis, kad nesusilpnėtų jų pasiryžimas ir toliau likti mokiniais. Kitaip jie taps nenaudingi, pajuoka šiam pasauliui ir netinkami Dievui, taip, gėda Dievui. Taigi kaip užteršta, netekusi sūrumo druska jie bus išmesti laukan, tai yra sunaikinti. Luko 14:25-35; Pradžios 29:30-33, NW; Mato 5:13.

▪ Ką reiškia ‛neapkęsti’ savo giminaičių ir savęs?

▪ Kokius du pavyzdžius pateikia Jėzus ir ką jie reiškia?

▪ Kokia yra pagrindinė Jėzaus baigiamųjų žodžių apie druską mintis?