43 skyrius

Mokymas palyginimais

JĖZUS, matyt, fariziejus bara Kafarnaume. Vėliau tą pačią dieną jis palieka namus ir eina prie netoliese esančio Galilėjos ežero; ten susirenka didžiulė minia. Jis įlipa į valtį, nusiiria toliau ir pradeda mokyti pakrantėje stovinčius žmones apie dangaus Karalystę. Jis naudoja daug palyginimų, arba iliustracijų, iš kasdieninio žmonių gyvenimo.

Pirmiausia Jėzus kalba apie sėklą sėjantį sėjėją. Kai kurie grūdai nukrinta prie kelio ir juos sulesa paukščiai. Kiti krinta į uolėtą dirvą. Kadangi augalas negali įsišaknyti, kaitinant saulei jis nuvysta. Dar kiti grūdai krinta tarp erškėčių ir tie išaugę nusmelkia juos. O dalis grūdų nukrinta į gerą žemę ir duoda derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

Kitame palyginime Jėzus palygina Dievo Karalystę su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktis, ar diena, sėkla auga. Žmogus nežino, kaip tai vyksta. Sėkla auga pati ir duoda vaisių. Sėklai sunokus, žmogus nuima derlių.

Trečiame palyginime Jėzus pasakoja apie žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą, bet „žmonėms bemiegant“ atėjo priešas ir pasėjo kviečiuose raugių. Žmogaus tarnai klausia, ar nereikia išrauti raugių. Bet jis atsako: ‛Ne, kad kartais neišrautumėte ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Tada aš pasakysiu pjovėjams išrinkti rauges ir jas sudeginti, o kviečius sukrauti į kluoną.’

Toliau pakrantėje susirinkusioms minioms Jėzus pateikia dar du palyginimus. Jis aiškina, kad „dangaus karalystė“ panaši į žmogaus pasėtą garstyčios grūdelį. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, užaugęs augalas esti didesnis už visas daržoves. Jis pavirsta medeliu, kurio šakose randa prieglobstį paukščiai.

Šiandien kai kas prieštarauja, kad yra sėklų dar mažesnių už garstyčios grūdą. Bet Jėzus čia duoda ne botanikos pamoką. Iš sėklų, kurios buvo žinomos tų dienų Galilėjos gyventojams, garstyčios grūdelis iš tiesų buvo pats mažiausias. Todėl jie supranta, kad tuo Jėzus nurodo nepaprastą augimą.

Galiausiai Jėzus palygina „dangaus karalystę“ su raugu, kurį moteris ima ir įmaišo trijuose saikuose miltų. Ilgainiui, kaip sako jis, nuo jo įrūgsta visa tešla.

Papasakojęs šiuos penkis palyginimus, Jėzus paleidžia minias ir grįžta namo, kur yra apsistojęs. Netrukus ten pas jį ateina 12 apaštalų ir kiti.

Kuo naudingi Jėzaus palyginimai

Po Jėzaus kalbos pakrantėje susirinkusioms minioms pas jį atėję mokiniai nori sužinoti apie jo naują mokymo metodą. Jie buvo girdėję jį naudojant palyginimus, bet niekados tiek daug. Taigi jie klausia: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“

Viena priežastis, kodėl jis taip daro, — kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.“ Bet yra ir daugiau priežasčių. Jis kalba palyginimais norėdamas sužinoti žmonių požiūrį.

Iš esmės dauguma žmonių domisi Jėzumi tik kaip puikiu pasakotoju ir stebukladariu, o ne dėl to, kad norėtų tarnauti jam kaip Viešpačiui ir pasiaukojamai sekti jį. Jie nenori keisti nei savo požiūrio, nei savo gyvenimo būdo. Jie nenori, kad ta žinia taip paveiktų juos.

Taigi Jėzus sako: „Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‛... Šitos tautos širdis aptuko.’“

Jėzus tęsia: „Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“

Taip, 12 apaštalų ir esantieji su jais turi imlią širdį. Todėl Jėzus sako: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.“ Kadangi mokiniai trokšta suprasti, Jėzus paaiškina jiems palyginimą apie sėjėją.

„Sėkla yra Dievo žodis“, — sako Jėzus, — o dirva — širdis. Apie sėklą, nukritusią prie kelio, jis paaiškina: „Ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.“

O sėkla, pasėta į uolėtą dirvą, — tai širdys žmonių, kurie su džiaugsmu priima žodį. Tačiau kadangi žodis tokioje širdyje negali giliai įsišaknyti, tie žmonės ištikus kokiam išbandymui ar persekiojimui atkrinta.

Sėkla, kritusi tarp erškėčių, Jėzaus žodžiais, yra žmonės, kurie išgirsta žodį. Bet rūpesčiai, turtai ir šio gyvenimo malonumai atitraukia juos, todėl jie visiškai užgožiami ir nieko nepadaro iki galo.

O nukritusi į gerą žemę sėkla, — sako Jėzus, — tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių ištverme.

Kaipgi palaiminami tie mokiniai, kurie susirado Jėzų, kad jis paaiškintų jiems savo mokymus! Jėzus nori, kad jo palyginimai būtų suprasti ir mokytų tiesos kitus. „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?!“ — klausia jis. Todėl Jėzus priduria: „Tad žiūrėkite, kaip klausotės.“

Palaiminti tolesniu pamokymu

Kai Jėzus paaiškina mokiniams palyginimą apie sėjėją, jie nori sužinoti daugiau. „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“, — prašo jie.

Kaipgi skiriasi mokinių požiūris nuo pakrantėje susirinkusios minios požiūrio! Tie žmonės neturi nuoširdaus troškimo sužinoti palyginimų reikšmę; jiems užtenka paviršutiniško supratimo. Sugretindamas pakrantėje buvusius klausytojus su savo trokštančiais viską žinoti mokiniais, atėjusiais pas jį į namus, Jėzus sako:

„Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta.“ Mokiniai parodo nuoširdų susidomėjimą Jėzaus žodžiais, todėl yra palaiminami tolesniu pamokymu. Taigi Jėzus paaiškina, ko prašė mokiniai:

„Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva — tai pasaulis. Gera sėkla — karalystės vaikai, o raugės — piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas — velnias. Pjūtis — tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai — angelai.“

Paaiškinęs kiekvieną savo palyginimo detalę, Jėzus pasako, kaip jis išsipildys. Daiktų sistemos pabaigoje, pasak jo, pjovėjai, arba angelai, atskirs raugėms prilygintus tariamuosius krikščionis nuo tikrųjų „karalystės vaikų“. Tada „piktojo vaikai“ bus paženklinti sunaikinimui, o Dievo Karalystės sūnūs, „teisieji“, spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje.

Paskui Jėzus palaimina savo smalsius mokinius dar trimis palyginimais. Iš pradžių jis sako: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.“

„Vėl, — tęsia jis, — su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“

Pats Jėzus yra panašus į žmogų, aptikusį paslėptą lobį, ir į pirklį, radusį brangų perlą. Jis tarsi pardavė viską atsisakydamas garbingos padėties danguje, kad taptų paprastu žmogumi. Tada, būdamas žemės žmogus, jis kenčia priekaištus ir piktą persekiojimą įrodydamas, kad yra vertas būti Dievo Karalystės Valdovu.

Ir Jėzaus pasekėjai turi viską parduoti, kad gautų didelį apdovanojimą — taptų Kristaus bendravaldžiais arba žemiškais Karalystės pavaldiniais. Ar mes savo buvimą Dievo Karalystėje laikysime vertesniu už ką nors kita gyvenime, ar vertinsime tai kaip neįkainojamą lobį arba brangų perlą?

Galiausiai „dangaus karalystę“ Jėzus palygina su tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Žuvis perrinkus, netikusios išmetamos, o gerosios paliekamos. Taip, sako Jėzus, bus ir daiktų sistemos pabaigoje: angelai išrinks bloguosius iš gerųjų ir atiduos tuos bloguosius sunaikinti.

Pats Jėzus pradėjo šį žvejybos darbą pakviesdamas pirmuosius savo mokinius būti „žmonių žvejais“. Angelų prižiūrimas žvejybos darbas tęsiasi jau daug šimtmečių. Pagaliau ateis laikas ištraukti „tinklą“, kuris vaizduoja visas žemės organizacijas, laikančias save krikščioniškomis, įskaitant pateptųjų krikščionių susirinkimą.

Nors netinkama žuvis išmetama, laimei, ‛gerosios žuvys’ paliekamos. Jei mes kaip ir Jėzaus mokiniai nuoširdžiai trokštame įgyti daugiau pažinimo ir supratimo, būsime palaiminti ne tik tolesniu mokymu, bet ir amžinuoju gyvenimu. Mato 13:1-52; Morkaus 4:1-34; Luko 8:4-18; Psalmių 77:2; Izaijo 6:9, 10.

▪ Kada ir kur Jėzus kalba minioms palyginimais?

▪ Kokius penkis palyginimus Jėzus dabar papasakoja minioms?

▪ Kodėl Jėzus sako, kad garstyčios grūdelis yra mažiausias iš visų sėklų?

▪ Kodėl Jėzus kalba palyginimais?

▪ Kaip Jėzaus mokiniai parodo, kad jie skiriasi nuo minios?

▪ Kaip Jėzus paaiškina palyginimą apie sėjėją?

▪ Kuo mokiniai išsiskiria iš pakrantėje susibūrusios minios?

▪ Ką vaizduoja sėjėjas, dirva, gera sėkla, priešas, pjūtis ir pjovėjai?

▪ Kokius dar tris palyginimus papasakoja Jėzus ir ko mes galime pasimokyti iš jų?