Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuolankumo pamoka

Nuolankumo pamoka

62 skyrius

Nuolankumo pamoka

IŠGYDĘS demono apsėstą berniuką netoli Pilypo Cezarėjos, Jėzus nori grįžti namo į Kafarnaumą. Bet kelionėje jis trokšta būti vienas su savo mokiniais, kad galėtų paruošti juos savo mirčiai ir jiems po to teksiančiai atsakomybei. „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, — aiškina jis jiems, — ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels.“

Nors Jėzus jau anksčiau kalbėjo apie tai ir trys apaštalai akivaizdžiai matė persimainymą, kurio metu buvo kalbama apie jo „iškeliavimą“, jo pasekėjai vis dar nesupranta šio dalyko. Nors nė vienas iš jų nemėgina paneigti, kad jis bus nužudytas, kaip kartą mėgino Petras, jie nesiryžta daugiau klausinėti jo apie tai.

Pagaliau jie ateina į Kafarnaumą, kuris Jėzaus tarnavimo metu buvo jam namai. Be to, tame mieste gyveno Petras ir kai kurie kiti apaštalai. Čia prie Petro prieina vyrai, renkantys duoklę šventyklai. Galbūt norėdami apkaltinti Jėzų priimtų papročių nesilaikymu, jie klausia: „Ar jūsų mokytojas nemoka [šventyklai] didrachmos?“

„Taip!“ — atsako Petras.

Jėzus, matyt, netrukus po to parėjęs į namus, žino, kas įvyko. Taigi Petrui dar nepapasakojus apie tai, Jėzus klausia: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“

„Iš svetimųjų“, — atsako Petras.

„Taigi vaikai laisvi“, — pareiškia Jėzus. Kadangi Jėzaus Tėvas yra visatos Karalius, tai yra Tas, kuris garbinamas šventykloje, Dievo Sūnus nėra įpareigotas mokėti šventyklai mokesčio. „Tačiau kad jų nepiktintume, — sako Jėzus, — nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs rasi staterą [keturios drachmos]. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save.“

Kai grįžę į Kafarnaumą mokiniai susirenka — galbūt Petro namuose — jie klausia: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Jėzus žino, kas paskatino juos iškelti tokį klausimą, nes girdėjo, apie ką jie kalbėjosi eidami paskui jį iš Pilypo Cezarėjos. Todėl jis klausia: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Mokiniai sumišę tyli, nes jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

Gal atrodo neįtikima, kad po beveik trejus metus trukusio Jėzaus mokymo mokiniai galėjo ginčytis dėl to? Taip pasireiškia didelė žmogiško netobulumo ir religinės kilmės įtaka. Žydų religija, kurioje buvo auklėjami mokiniai, visur pabrėžė padėtį arba rangą. Be to, Petras galbūt laikė save didesniu, nes Jėzus jam pažadėjo duoti Karalystės „raktus“. Jokūbui ir Jonui, turėjusiems privilegiją pamatyti Jėzaus persimainymą, matyt, kyla panašios mintys.

Kokia bebūtų priežastis, norėdamas pataisyti jų požiūrį Jėzus parodo jaudinančią iliustraciją. Jis pasišaukia vaiką, pastato jį tarp jų, apkabina ir taria: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.“

Koks puikus būdas pataisyti savo mokinius! Jėzus nepyksta ant jų ir nevadina jų išdidžiais, godžiais ar garbėtroškomis. Ne, jis stengiasi pataisyti juos paimdamas pavyzdžiu mažus vaikus, kurie išsiskiria tuo, jog yra nuolankūs, netrokšta garbės ir nesiekia aukštos padėties tarpusavyje. Todėl Jėzus pabrėžia, kad jo mokiniai turi išsiugdyti tokias savybes, kokios būdingos nuolankiems vaikams. Jėzus baigia žodžiais: „Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis.“ Mato 17:22-27; 18:1-5; Morkaus 9:30-37; Luko 9:43-48.

▪ Ko Jėzus moko kelyje į Kafarnaumą ir kaip tai priimama?

▪ Kodėl Jėzus neprivalo mokėti šventyklai mokesčio, bet kodėl jis jį sumoka?

▪ Kokia galėjo būti mokinių ginčo priežastis ir kaip Jėzus juos pataiso?