86 skyrius

Palyginimas apie sūnų palaidūną

TIK baigęs pasakoti fariziejams palyginimus apie prarastas ir atgautas avį bei drachmą, Jėzus ima pasakoti dar vieną palyginimą. Tai istorija apie mylintį tėvą ir jo elgesį su dviem savo sūnumis, kurie abu padaro didelių klaidų.

Vienas jų — jaunesnysis sūnus, pagrindinis palyginimo veikėjas. Jis pasiima visą savo palikimo dalį, kurią tėvas atidavė jam nesvyruodamas. Tada jis palieka namus ir pradeda labai palaidai gyventi. Tačiau paklausykime, kaip Jėzus pasakoja istoriją, ir pasistenkime suprasti, ką vaizduoja jos veikėjai.

„Vienas žmogus turėjo du sūnus, — pradeda Jėzus. — Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‛Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą.“ Ką jaunesnysis sūnus daro su savo dalimi?

„Netrukus, — aiškina Jėzus, — jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.“ Jis išleidžia savo pinigus gyvendamas su parsiduodančiomis moterimis. Tada, kaip toliau sako Jėzus, užeina sunkūs laikai:

„Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.“

Kaip žema būti priverstam ganyti kiaules, nes tie gyvuliai pagal Įstatymą buvo nešvarūs! Tačiau labiausiai tą sūnų kamavo alkis, kad jis net troško maisto, kuriuo buvo šeriamos kiaulės. Atsidūręs baisioje nelaimėje, pasak Jėzaus, jis „susimąstė“.

Jėzus tęsia savo pasakojimą: „[Jis pats sau] tarė: ‛Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.“

Čia yra apie ką pamąstyti: jeigu jam paliekant namus tėvas būtų piktai šaukęs ant jo, sūnus tikriausiai nebūtų taip lengvai nutaręs, ką daryti. Galbūt jis būtų nusprendęs grįžti ir ieškoti darbo kur nors kitur savo krašte, kad nereikėtų susitikti su savo tėvu. Tačiau jis nemanė taip daryti. Jis norėjo keliauti namo!

Žinoma, tėvas Jėzaus palyginime vaizduoja mūsų mylintį, gailestingą dangiškąjį Tėvą, Jehovą Dievą. Tu turbūt irgi supranti, kad sūnus palaidūnas vaizduoja didelius nusidėjėlius. Fariziejai, kuriems kalba Jėzus, anksčiau kritikavo Jėzų už tai, kad jis valgė su tokiais žmonėmis. O ką vaizduoja vyresnysis sūnus?

Dingęs sūnus atsiranda

Kaip sutinkamas sūnus palaidūnas iš Jėzaus palyginimo, kai jis grįžta į savo tėvo namus? Paklausykime, ką sako Jėzus:

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“ Koks gailestingas, nuoširdus tėvas, taip puikiai vaizduojantis mūsų dangiškąjį Tėvą, Jehovą!

Tėvas tikriausiai girdėjo apie savo sūnaus palaidą gyvenimą. Bet jis pasveikina jį grįžusį namo ir nelaukia detalaus pasiaiškinimo. Jėzus yra toks pat malonus; jis imasi iniciatyvos prieiti prie nusidėjėlių ir muitininkų, kurie palyginime vaizduoja sūnų palaidūną.

Įžvalgus tėvas Jėzaus palyginime turbūt nuvokia, kad jo sūnus atgailauja, nes mato liūdną ir prislėgtą grįžtančiojo veidą. Bet dėl meilingos tėvo iniciatyvos sūnui lengviau išpažinti savo nuodėmes, kaip pasakoja Jėzus: „O sūnus prabilo: ‛Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’“

Vos tik sūnus spėja ištarti tuos žodžius, jo tėvas tuojau įsako savo tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradeda „linksmintis“.

Tuo metu „vyresnysis sūnus buvo laukuose“. Iš likusios istorijos dalies pabandyk suprasti, ką jis vaizduoja. Apie vyresnįjį sūnų Jėzus sako: „Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‛Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‛Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’“

Kas kaip tas vyresnysis sūnus priekaištavo už gailestingumą ir dėmesį nusidėjėliams? Ar ne Rašto aiškintojai ir fariziejai? Kadangi jie kritikuoja Jėzų, kad jis priima nusidėjėlius (o tai ir paskatino pasakyti šį palyginimą), be abejo, jie yra žmonės, kuriuos vaizduoja vyresnysis sūnus.

Jėzus baigia pasakojimą žodžiais, kuriais tėvas kreipiasi į savo vyresnįjį sūnų: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Jėzus nebepasako, ką galiausiai daro vyresnysis sūnus. Bet vėliau, po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, „didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“, galbūt ir kai kurie iš priklausiusių „vyresniojo sūnaus“ klasei, apie kurį čia kalba Jėzus.

O ką vaizduoja abu sūnūs mūsų laikais? Tai turėtų būti tie, kurie pakankamai susipažįsta su Jehovos tikslais, kad tuo pagrindu užmegztų santykius su juo. Vyresnysis sūnus vaizduoja kai kuriuos „mažosios kaimenės“, arba „danguje įrašytųjų pirmagimių surinkimo“, narius. Jie išsiugdė tokią galvoseną kaip tas vyresnysis sūnus. Jie nenorėjo sveikinti žemiškosios klasės, tai yra „kitų avių“, manydami, kad jos išstums juos iš dėmesio centro.

O sūnus palaidūnas vaizduoja tuos Dievo tautos žmones, kurie išeina pasidžiaugti pasaulio siūlomais malonumais. Tačiau po kurio laiko jie atgailaudami grįžta ir vėl tampa aktyviais Dievo tarnais. Tikrai, koks mylintis ir gailestingas Tėvas yra tiems, kurie pripažįsta atleidimo reikalingumą ir grįžta pas jį! Luko 15:11-32; Kunigų 11:7, 8; Apaštalų darbai 6:7; Luko 12:32; Žydams 12:23, NTP; Jono 10:16.

▪ Kam Jėzus pasakoja savo palyginimą, arba istoriją, ir kodėl?

▪ Kas yra pagrindinis šios istorijos veikėjas ir kas jam atsitinka?

▪ Ką vaizdavo tėvas ir jaunesnysis sūnus Jėzaus dienomis?

▪ Kaip Jėzus seka užjaučiančio tėvo savo palyginime pavyzdžiu?

▪ Kaip vyresnysis sūnus žiūri į savo brolio priėmimą ir kuo fariziejų elgesys panašus į vyresniojo sūnaus veiksmus?

▪ Kaip Jėzaus palyginimas pritaikomas mūsų dienomis?