95 skyrius

Pamokymai apie skyrybas ir meilę vaikams

JĖZUS ir jo mokiniai keliauja į Jeruzalę dalyvauti 33 m. e. metų Paschoje. Jie pereina Jordano upę ir leidžiasi į kelią per Perėjos sritį. Perėjoje Jėzus buvo prieš keletą savaičių, bet tada jį pakvietė į Judėją pas sergantį jo draugą Lozorių. Tada Perėjoje Jėzus kalbėjosi su fariziejais apie skyrybas, o dabar jie vėl pradeda kalbą apie tai.

Yra įvairių fariziejų mokymo apie skyrybas krypčių. Mozė buvo pasakęs, kad vyras su moterimi gali išsiskirti dėl „kurios nors [jos] piktenybės“. Kai kurie mano, jog čia kalbama tik apie netyrą elgesį. O kiti mano, kad „kuri nors piktenybė“ yra ir labai nežymūs nusižengimai. Todėl norėdami išmėginti Jėzų, fariziejai klausia: „Ar galima vyrui dėl kokios nors [„bet kurios“, NTP] priežasties atleisti žmoną?“ Jie įsitikinę, kad ką Jėzus besakytų, jis nenurungs fariziejų, turinčių kitokį požiūrį.

Jėzus sumaniai atsako į klausimą nesiremdamas jokia žmonių nuomone, o nurodydamas pradinę santuokos paskirtį. „Argi neskaitėte, — klausia jis, — jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: ‛Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’? Taigi jie — jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“

Pasak Jėzaus, Dievo pradinis tikslas buvo, kad sutuoktiniai gyventų kartu ir nesiskirtų. Jeigu taip, atsiliepia fariziejai, tai „kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“

„Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, — atsako Jėzus. — Bet pradžioje taip nebuvo.“ Taip, Dievas Edeno sode nustatydamas tikrąją santuokos normą nenumatė jokių skyrybų.

Paskui Jėzus sako fariziejams: „Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, — jei ne dėl ištvirkavimo [graikiškai por·neiʹa], — ir veda kitą, svetimauja.“ Tuo jis pareiškia, kad por·neiʹa, tai yra sunkus seksualinis nusižengimas, yra vienintelė Dievo pateisinama skyrybų priežastis.

Suprasdami, kad santuoka turi būti ilgalaikė sąjunga ir kad yra tik viena priežastis, dėl kurios galima išsiskirti, mokiniai sako: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti.“ Nėra abejonių, kad kiekvienas, norintis tuoktis, turi rimtai pripažinti santuokos ryšių pastovumą!

Toliau Jėzus kalba apie nesituokimą. Jis paaiškina, kad kai kurie berniukai gimsta eunuchais ir negali tuoktis dėl lytinio neišsivystymo. Kitus eunuchais padaro žmonės, suluošindami jų lytinius organus. Bet yra ir tokių, kurie suvaldo troškimą tuoktis ir turėti lytinius santykius, kad galėtų daugiau pasiaukoti dalykams, susijusiems su dangaus Karalyste. „Kas pajėgia išmanyti [nesituokimą], teišmano“, — baigia Jėzus.

Dabar žmonės ima vesti pas Jėzų savo mažus vaikus. Tačiau mokiniai bara vaikus ir mėgina nuvaryti, tikriausiai norėdami apsaugoti Jėzų nuo bereikalingos įtampos. Bet Jėzus sako: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, — neįeis į ją.“

Kokių puikių pamokymų čia duoda Jėzus! Kad patektume į Dievo Karalystę, turime būti nuolankūs ir pasiruošę mokytis kaip maži vaikai. Bet Jėzaus pavyzdys taip pat parodo, kaip yra svarbu tėvams skirti laiko savo vaikams. Dabar Jėzus išreiškia savo meilę vaikams imdamas juos ant rankų ir laimindamas. Mato 19:1-15; Pakartoto Įstatymo 24:1, ŠvR; Luko 16:18; Morkaus 10:1-16; Luko 18:15-17.

▪ Kokios yra skirtingos fariziejų nuomonės skyrybų klausimu ir kaip jie išmėgina Jėzų?

▪ Kaip Jėzus atremia fariziejų priekabes ir kokią vienintelę priežastį skirtis nurodo jis?

▪ Kodėl Jėzaus mokiniai sako, kad neverta tuoktis, ir ką siūlo Jėzus?

▪ Ko Jėzus moko mus savo elgesiu su mažais vaikais?