50 skyrius

Pasiruošimas persekiojimui

PAMOKĘS savo apaštalus, kaip atlikti skelbimo darbą, Jėzus įspėja juos dėl priešininkų. Jis sako: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų... Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius.“

Nors Jėzaus pasekėjai patirs didelį persekiojimą, jis užtikrina: „Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.“

Jėzus tęsia: „Brolis išduos mirti brolį ir tėvas — sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos.“ Jis priduria: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“

Skelbimo darbas yra svarbiausias. Todėl Jėzus pabrėžia, kad būtinas atsargumas norint pasilikti laisvėje ir daryti tą darbą. „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą, — sako jis. — Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.“

Tiesa, šiuos nurodymus, įspėjimus ir padrąsinimą Jėzus davė savo 12-ai apaštalų, bet tai lietė ir tuos, kurie po jo mirties ir prisikėlimo dalyvaus pasauliniame skelbimo darbe. Tai parodo jo žodžiai, kad jo mokiniai bus ‛visų žmonių nekenčiami’, o ne vien izraelitų, pas kuriuos apaštalai buvo siųsti skelbti. Be to, apaštalai tikrai nebuvo vedžiojami pas valdovus bei karalius, kuomet Jėzus pasiuntė juos į trumpą skelbimo žygį. Ir tuo metu tikinčiųjų šeimos nariai neatiduodavo jų mirčiai.

Taigi sakydamas, kad jo mokiniai nebus apėję visos savo skelbimo teritorijos, „kai ateis Žmogaus Sūnus“, Jėzus pranašiškai nurodo, kad jo mokiniai dar nebus užbaigę skelbti visoje žemėje apie Dievo įkurtą Karalystę, kai pašlovintas Karalius Jėzus Kristus ateis įvykdyti Jehovos nuosprendžio Armagedone.

Toliau mokydamas skelbti Jėzus sako: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją, nei tarnas už šeimininką.“ Taigi Jėzaus pasekėjai gali tikėtis, kad su jais bus taip pat blogai elgiamasi kaip ir su juo ir kad jie kaip jis bus persekiojami už Dievo Karalystės skelbimą. Tačiau jis primena: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare [„gehenoje“, NTP, išnaša].“

Šiuo atžvilgiu Jėzus turėjo būti pavyzdys. Užuot ėjęs į kompromisą savo ištikimybės Visagaliui, Jehovai Dievui, atžvilgiu, jis verčiau buvo drąsiai pasiryžęs mirti. Taip, Jehova gali sunaikinti žmogaus „sielą“ (šiuo atveju asmens kaip gyvos sielos ateities perspektyvas), bet jis gali ir prikelti asmenį gyventi amžinai. Koks gi mylintis ir užjaučiantis dangiškasis Tėvas yra Jehova!

Toliau Jėzus padrąsina savo mokinius palyginimu, pabrėžiančiu meilingą Jehovos rūpinimąsi jais. „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? — klausia jis. — Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“

Karalystės žinia, kurią skelbti Jėzus pavedė savo mokiniams, gali padalinti šeimas, jeigu vieni nariai priima ją, o kiti atmeta. „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės, — aiškina jis. — Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.“ Todėl šeimos nariui reikia drąsos priimti Biblijos tiesą. „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane — nevertas manęs, — sako Jėzus. — Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane — nevertas manęs.“

Baigdamas pamokymus Jėzus primena, kad priimantieji jo mokinius priima jį. „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, — iš tiesų sakau jums, — tasai nepraras savo užmokesčio.“ Mato 10:16-42.

▪ Dėl ko Jėzus įspėja savo mokinius?

▪ Kaip jis padrąsina ir paguodžia juos?

▪ Kodėl Jėzaus nurodymai tinka ir šių dienų krikščionims?

▪ Kokiu atžvilgiu Jėzaus mokinys ne aukštesnis už savo mokytoją?