111 skyrius

Paskutinių dienų ženklas

DABAR antradienio popietė. Jėzui sėdint Alyvų kalne ir žvelgiant žemyn į šventyklą, prie jo atskirai nuo kitų prieina Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas. Jie susirūpinę dėl šventyklos, nes Jėzus ką tik išpranašavo, kad iš jos neliks akmens ant akmens.

Bet, kreipdamiesi į Jėzų, jie, matyt, turi omeny dar kai ką. Prieš keletą savaičių jis jiems kalbėjo apie savo „dalyvavimą“, tą laiką, kai „apsireikš Žmogaus Sūnus“. Dar anksčiau jis buvo pasakojęs jiems apie „daiktų sistemos pabaigą“. Todėl apaštalai labai smalsūs.

„Pasakyk mums, — prašo jie, — kada tai įvyks [Jeruzalės ir jos šventyklos sunaikinimas]? Ir koks tavo atėjimo [„dalyvavimo“, NW] ir pasaulio [„daiktų sistemos“, NW] pabaigos ženklas?“ Jų klausimas faktiškai yra iš trijų dalių. Pirma, jie nori žinoti apie Jeruzalės ir jos šventyklos pabaigą, antra, kada Jėzus pradės valdyti Karalystę, ir trečia, apie visos daiktų sistemos pabaigą.

Jėzus išsamiai atsako į visas tris klausimo dalis. Jis nurodo ženklą, pagal kurį bus suprantama, jog artėja žydų sistemos galas, bet jis pasako dar daugiau. Jis nurodo ženklą, pagal kurį jo būsimieji mokiniai supras, kad gyvena jo dalyvavimo metu ir kad arti visos daiktų sistemos pabaiga.

Bėgant metams apaštalai stebi Jėzaus pranašystės išsipildymą. Taip, jo išpranašauti dalykai pradeda tiksliai pildytis jų dienomis. Todėl krikščionims, kurie dar gyveno praėjus 37 metams, tai yra 70 m. e. metais, žydų sistemos ir šventyklos sunaikinimas nebuvo netikėtas.

Bet Kristaus dalyvavimas neprasidėjo 70 m. e. metais. Jis pradeda valdyti Karalystę daug vėliau. Tačiau kada? Tai atskleidžia Jėzaus pranašystės apsvarstymas.

Jėzus pranašauja, kad bus „karų ir karų gandų“. „Tauta sukils prieš tautą“, — sako jis, ir bus badmečių, žemės drebėjimų bei epidemijų. Jo mokiniai bus neapkenčiami ir žudomi. Atsiras netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Įsigalės neteisybė ir daugelio meilė atšals. Tuo pat metu bus skelbiama geroji naujiena apie Dievo Karalystę paliudyti visoms tautoms.

Nors Jėzaus pranašystė iki Jeruzalės sunaikinimo 70 m. e. metais išsipildė tik dalinai, didesniu mastu ji išsipildo jo dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos metu. Kruopščiai tyrinėjant pasaulio įvykius nuo 1914 metų, paaiškėja, kad ta reikšminga Jėzaus pranašystė nuo tų metų išsipildo didesniu mastu.

Kita Jėzaus nurodyto ženklo dalis yra sunaikinimo pabaisos [„pasibjaurėtino dalyko, sukeliančio nuniokojimą“, NW] pasirodymas. 66 m. e. metais tas pasibjaurėtinas dalykas pasirodo esanti Romos „kariuomenė“, kuri apsupa Jeruzalę ir kasasi po šventyklos siena. „Pasibjaurėtinas dalykas“ stovi ten, kur jam nereikėtų būti.

Ženklui išsipildant didesniu mastu, pasibjaurėtinas dalykas yra Tautų Lyga ir jos įpėdinė Jungtinių Tautų Organizacija. Krikščionija šią organizaciją, siekiančią taikos pasaulyje, laiko Dievo Karalystės pakaitalu. Kaip pasibjaurėtina! Tad laikui bėgant politinės jėgos kartu su JT atsigręš prieš krikščioniją (įvaizdinę Jeruzalę) ir ją sunaikins.

Todėl Jėzus pranašauja: „Bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus.“ Jeruzalės sunaikinimas 70 m. e. metais tikrai yra didelis suspaudimas, kurio metu, pagal pranešimus, žūsta daugiau kaip milijonas žmonių. Pagrindinis tos Jėzaus pranašystės dalies išsipildymas bus daug didesnis.

Pasitikėjimas paskutinėmis dienomis

Baigiantis antradieniui, nisano 11-ajai, Jėzus toliau su apaštalais aptarinėja savo Karalystės valdymo ir daiktų sistemos pabaigos ženklą. Jis perspėja juos saugotis netikrų Kristų. Jis sako, kad bus mėginama „suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“. Bet tie išrinktieji, panašiai kaip toliaregiai ereliai, susirinks ten, kur yra tikro dvasinio maisto, būtent, prie tikrojo Kristaus jam nematomai dalyvaujant. Jie nesileis suklaidinami ir nesirinks prie kokio nors netikro Kristaus.

Netikri Kristūs gali pasirodyti tik regimai. O Jėzaus dalyvavimas bus nematomas. Jėzus sako, kad prasidėjus sielvartui „saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos“. Taip, tai bus niūriausias žmonijos egzistavimo laikotarpis. Bus taip, tarsi saulė užtemtų dienos metu ir mėnulis nebešviestų naktį.

„Dangaus galybės bus sukrėstos“, — tęsia Jėzus. Taigi jis sako, kad fizinis dangus atrodys žadantis nelaimę. Baimė ir prievarta bus didesnė negu kada nors anksčiau žmonijos istorijoje.

Todėl, kaip sako Jėzus, „tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės laukdami to, kas turės ištikti pasaulį“. Baigiantis šiam tamsiausiam žmonijos istorijos laikotarpiui, „danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti“.

Bet ne visi raudos, kai ‛Žmogaus Sūnus ateis su galybe’ sunaikinti šios piktosios daiktų sistemos. Neraudos „išrinktieji“, 144 000, kurie valdys su Kristumi jo dangiškoje Karalystėje, ir jų palydovai, Jėzaus anksčiau pavadinti „kitomis avimis“. Nors gyvena tamsiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu, jie atsiliepia į Jėzaus paraginimą: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Kad Jėzaus mokiniai, kurie gyvens paskutinėmis dienomis, galėtų suprasti, kad galas arti, jis pateikia tokį pavyzdį: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks.“

Todėl matydami, kaip išsipildo daugelis skirtingų to ženklo detalių, mokiniai turi suprasti, kad artėja daiktų sistemos galas ir kad Dievo Karalystė netrukus pašalins visą blogį. Pabaiga iš tiesų ateis dar gyvenant žmonėms, kurie mato išsipildant visus Jėzaus išpranašautus dalykus! Jėzus perspėja tuos mokinius, kurie gyvens reikšmingomis paskutinėmis dienomis:

„Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“

Protingos ir paikos mergaitės

Jėzus atsakė į apaštalų klausimą apie savo Karalystės valdymo ženklą. Dabar jis geriau apibūdina tą ženklą trimis palyginimais.

Kiekvieno palyginimo išsipildymą gali stebėti žmonės, gyvenantys jo dalyvavimo metu. Pirmąjį palyginimą jis pradeda žodžiais: „Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios pasiėmusios žibintus išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos.“

Sakydamas, kad „su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių“, Jėzus neturi omenyje, jog pusė žmonių, paveldinčių dangaus Karalystę, yra paiki, o pusė — protingi! Ne, jis nori pasakyti, kad su dangaus Karalyste yra susiję panašūs aspektai, arba kad tokie bus tam tikri dalykai, susiję su Karalyste.

Dešimt mergaičių vaizduoja visus krikščionis, kurie turi arba sakosi turį viltį gyventi dangaus Karalystėje. Per 33 m. e. metų Sekmines krikščionių susirinkimas buvo pažadėtas į žmonas prikeltam, pašlovintam Jaunikiui, Jėzui Kristui. Bet vestuvės turėjo įvykti danguje nenurodytu ateities laiku.

Palyginime dešimt mergaičių išeina norėdamos pasitikti jaunikį ir prisidėti prie vestuvių eisenos. Jam atvykus, jos pagerbs jį savo žibintais apšviesdamos kelią, kuomet jis ves savo nuotaką į jai paruoštus namus. Tačiau Jėzus paaiškina: „Paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.“

Ilgas jaunikio vėlavimasis reiškia, kad Kristaus, kaip valdančio Karaliaus, dalyvavimas turėjo būti tolimoje ateityje. Pagaliau 1914 metais jis atsisėda į savo sostą. Ilgą naktį laukdamos jo visos mergaitės užmiega. Bet jos nesmerkiamos už tai. Paikosios smerkiamos už tai, kad neturi aliejaus savo žibintams. Jėzus pasakoja, kas atsitinka, kai prieš atvykstant jaunikiui mergaitės prabunda: „Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‛Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!’ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‛Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.’ Protingosios atsakė: ‛Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.’“

Aliejus simbolizuoja tai, kas leidžia tikriesiems krikščionims šviesti kaip žiburiams. Tai yra įkvėptas Dievo Žodis, kurio krikščionys tvirtai laikosi, ir šventoji dvasia, padedanti jiems suprasti tą Žodį. Turėdamos dvasinio aliejaus protingosios mergaitės gali skleisti šviesą sutikdamos jaunikį vestuvių eisenoje. Tačiau paikosios mergaitės neturi savyje, tai yra savo žibintuose, būtino dvasinio aliejaus. Todėl Jėzus pasakoja, kas atsitinka:

„[Paikosioms mergaitėms] beeinant pirkti [aliejaus], atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‛Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‛Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’“

Kristui atėjus į savo dangišką Karalystę, protingosios mergaitės — tikrųjų dvasia pateptųjų krikščionių klasė — pabunda, arba suvokia savo privilegiją šviesti šiame tamsiame pasaulyje grįžusio Jaunikio garbei. O tie, kuriuos vaizduoja paikosios mergaitės, nepasiruošę pašlovinti jo atėjimo. Tad atėjus laikui Kristus neatidarys jiems durų į vestuvių puotą danguje. Jis paliks juos pasaulio nakties tamsoje pražūti kartu su visais kitais nedorėliais. „Taigi budėkite, — baigdamas sako Jėzus, — nes nežinote nei dienos, nei valandos.“

Palyginimas apie talentus

Jėzus tęsia pokalbį su savo apaštalais ant Alyvų kalno ir papasakoja jiems antrąjį palyginimą. Prieš keletą dienų būdamas Jeriche, jis papasakojo palyginimą apie minas norėdamas pasakyti, kad Karalystė dar toli ateityje. Nors šis naujas palyginimas gana panašus į ankstesnį, jo išsipildymas susijęs su įvykiais Kristui valdant Karalystę. Palyginimu jis nori pasakyti, kad jo mokiniai gyvendami žemėje turi stengtis gausinti jo „turtą“.

Jėzus pradeda: „Bus taip [Karalystės atžvilgiu], kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą.“ Žmogus — tai Jėzus, kuris prieš iškeliaudamas, tai yra įžengdamas į dangų, paveda savo turtą savo tarnams — mokiniams, turintiems galimybę patekti dangaus Karalystėn. Tas turtas nėra materialinė nuosavybė, bet jis vaizduoja paruoštą dirvą, į kurią jis įdėjo darbo, kad būtų galima ruošti kitus mokinius.

Jėzus patiki savo turtą tarnams prieš įžengdamas į dangų. Kaip jis tai daro? Liepdamas jiems toliau dirbti paruoštoje dirvoje — skelbti Karalystės žinią iki pat žemės pakraščių. Jėzus sako: „Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną — kiekvienam pagal jo gabumus — ir iškeliavo.“

Taigi tie aštuoni talentai — Kristaus turtas — padalijami pagal tarnų gabumus, arba dvasines galimybes. Tarnai vaizduoja mokinių klases. Pirmajame šimtmetyje klasei, kuri gavo penkis talentus, matyt, priklausė apaštalai. Toliau Jėzus pasakoja, kad tarnai, gavusieji penkis ir du talentus, padvigubino juos skelbdami apie Karalystę ir ruošdami mokinius. Bet vieną talentą gavęs tarnas užkasė jį žemėn.

„Praslinkus nemaža laiko, — tęsia Jėzus, — anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.“ Iš tiesų ‛praslinko nemaža laiko’, nes Kristus grįžo daryti apyskaitos tik 20-ame amžiuje, maždaug po 1900 metų. Paskui Jėzus paaiškina:

„Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‛Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.’ Šeimininkas atsakė: ‛Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’“ Du talentus gavęs tarnas irgi padvigubino juos ir buvo taip pat pagirtas bei apdovanotas.

Kaipgi tie ištikimi tarnai įeina į savo šeimininko džiaugsmą? Jų šeimininko, Jėzaus Kristaus, džiaugsmas yra gauti Karalystę iškeliavus į svetimą šalį, tai yra pas savo Tėvą į dangų. Šių laikų ištikimiems tarnams didelį džiaugsmą teikia jiems patikėtos pareigos, susijusios su Karalyste, o baigę savo žemiškąjį kelią, jie patirs neapsakomą džiaugsmą, kai bus prikelti gyventi dangaus Karalystėje. O kaip su trečiuoju tarnu?

„Šeimininke, aš žinojau, kad tu — žmogus kietas, — skundžiasi tas tarnas. — Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo.“ Tarnas sąmoningai atsisakė dirbti paruoštame lauke, tai yra skelbti ir ruošti mokinius. Todėl šeimininkas pavadina jį ‛blogu ir tinginiu’ ir paskelbia tokį nuosprendį: „Atimkite iš jo talentą... Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ Priklausantieji blogojo vergo klasei išmetami laukan ir netenka dvasinio džiaugsmo.

Tai gera pamoka visiems, kurie skelbiasi esą Kristaus pasekėjai. Kad nebūtų išmesti laukan į tamsybes ir galiausiai sunaikinti, o būtų savo dangiškojo Šeimininko pagirti ir apdovanoti, jie turi stengtis dauginti jo turtą uoliai dalyvaudami skelbimo darbe. Ar tu stropus šiuo atžvilgiu?

Kai Kristus ateis valdyti Karalystės

Jėzus su savo apaštalais tebėra ant Alyvų kalno. Atsakydamas į jų klausimą apie jo dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos ženklą, jis papasakoja jiems paskutinį iš trijų palyginimų. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, — pradeda Jėzus, — tada jis atsisės savo garbės soste.“

Jis ateina daiktų sistemos pabaigai esant labai arti. Tačiau kokiam tikslui? Jėzus paaiškina: „Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius — kairėje.“

Jėzus sako, kas atsitiks pastatytiesiems palankioje pusėje: „Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‛Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!’“ Avys iš šio palyginimo nevaldys su Kristumi danguje, bet paveldės Karalystę ta prasme, kad bus žemiški jos pavaldiniai. „Pasaulio sukūrimas“ įvyko tada, kai Adomui ir Ievai gimė pirmieji vaikai, kurie galėjo pasinaudoti Dievo priemone išpirkti žmoniją.

Bet kodėl avys pastatomos Karaliaus malonėje, jo dešinėje? „Nes aš buvau išalkęs, — atsako karalius, — ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane.“

Kadangi avys yra žemėje, jos stebisi, kaip galėjo padaryti tiek gerų darbų savo dangiškajam Karaliui. „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, — klausia jos, — trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“

„Iš tiesų sakau jums, — atsako Karalius, — kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Kristaus broliai yra likusieji žemėje iš 144 000, kurie valdys su juo danguje. O daryti gera jiems, pasak Jėzaus, tai tas pat, kaip daryti gera jam.

Tada Karalius kreipiasi į ožius. „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas — neaprengėte, ligonis ir kalinys — ir jūs manęs neaplankėte.“

Bet ožiai skundžiasi: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ Ožių pasmerkimo ir palankaus nuosprendžio avims pagrindas yra tas pats. „Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų [mano brolių], — atsako Jėzus, — nė man nepadarėte.“

Taigi Kristui valdant Karalystę, prieš pat pasibaigiant šiai piktajai daiktų sistemai dideliu suspaudimu, įvyks ir teismas. Ožiai eis „į amžinąjį kentėjimą [„atkirtimą“, NW], o teisieji [avys] į amžinąjį gyvenimą“. Mato 24:2—25:46; 13:40, 49; Morkaus 13:3-37; Luko 21:7-36; 19:43, 44; 17:20-30; 2 Timotiejui 3:1-5; Jono 10:16; Apreiškimas 14:1-3.

▪ Kas paskatina apaštalus klausti, tačiau ką dar tikriausiai jie turi omenyje?

▪ Kokia Jėzaus pranašystės dalis išsipildo 70 m. e. metais, tačiau kas tada neįvyksta?

▪ Kada Jėzaus pranašystė išsipildo pirmą kartą ir kada didesniu mastu?

▪ Kas yra pasibjaurėtinas dalykas pranašystei išsipildant pirmą kartą ir galutinai?

▪ Kodėl pranešimas apie didįjį suspaudimą neišsipildo galutinai, kai sunaikinama Jeruzalė?

▪ Kokia pasaulio padėtis rodo Kristaus dalyvavimą?

▪ Kada „visos žemės tautos ims raudoti“, tačiau ką darys Kristaus pasekėjai?

▪ Kokį palyginimą papasakoja Jėzus, kad padėtų savo būsimiems mokiniams suprasti, ar arti pabaiga?

▪ Kokį patarimą Jėzus duoda tiems savo mokiniams, kurie gyvens paskutinėmis dienomis?

▪ Ką vaizduoja dešimt mergaičių?

▪ Kada krikščionių susirinkimas buvo pažadėtas jaunikiui į žmonas, tačiau kada ateina jaunikis atsivesdamas savo nuotaką į vestuvių puotą?

▪ Ką simbolizuoja aliejus ir ką gali daryti protingosios mergaitės, turėdamos jo?

▪ Kur vyksta vestuvių puota?

▪ Kokios puikios dovanos netenka paikosios mergaitės ir koks jų likimas?

▪ Ko mes galime pasimokyti iš palyginimo apie talentus?

▪ Kas yra tarnai ir kas jiems patikėtas turtas?

▪ Kada šeimininkas grįžta daryti apyskaitos ir ką jis randa?

▪ Kas yra džiaugsmas, į kurį įeina ištikimieji tarnai, ir kas atsitinka trečiam, blogajam, tarnui?

▪ Kokį teisminį darbą atlieka Kristus savo dalyvavimo metu?

▪ Kokia prasme avys paveldi Karalystę?

▪ Kada įvyko „pasaulio sukūrimas“?

▪ Koks yra žmonių perskyrimo į avis ir ožius pagrindas?