77 skyrius

Paveldėjimo klausimas

ŽMONĖS, matyt, sužino, kad Jėzus pietauja fariziejaus namuose. Todėl jie susirenka lauke tūkstančiais ir laukia išeinančio Jėzaus. Priešingai negu fariziejai, kurie prieštarauja Jėzui ir mėgina pagauti jį sakant ką nors neteisinga, žmonės atidžiai klausosi jo su dėkingumu.

Pirmiausia Jėzus kreipiasi į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“ Kaip jis jau atskleidė pietų metu, visa fariziejų religinė sistema pilna veidmainystės. Ir nors fariziejų nedorumas galbūt yra pridengtas išoriniu pamaldumu, galiausiai jis vis tiek bus demaskuotas. „Nėra nieko uždengta, — sako Jėzus, — kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.“

Tada Jėzus pakartoja padrąsinančius žodžius, kuriais jis kreipėsi į 12 apaštalų, kai siuntė juos į skelbimo kelionę po Galilėją. Jis taria: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti.“ Kadangi Dievas nepamiršta net paprasto žvirblio, Jėzus užtikrina savo pasekėjus, kad Dievas nepamirš ir jų. Jis sako: „Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, ... Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti.“

Vienas vyras iš minios kreipiasi į Jėzų. „Mokytojau, — prašo jis, — liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Pagal Mozės įstatymą pirmagimis sūnus turi gauti dvi palikimo dalis, taigi nėra pagrindo ginčytis. Bet tas žmogus, matyt, nori turėti daugiau negu jam teisėtai priklauso.

Jėzus deramai atsisako kištis į tą ginčą. „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ — klausia jis. Tada jis duoda miniai tokį svarbų perspėjimą: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Taip, kad ir kiek žmogus turėtų, jis vis tiek mirs ir viską paliks. Kad pabrėžtų šį faktą ir padėtų suprasti, kaip neprotinga nesistengti įgyti gerą vardą Dievo akyse, Jėzus pritaiko palyginimą. Jis pasakoja:

„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‛Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Galop jis tarė: ‛Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‛Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’“

Baigdamas Jėzus pareiškia: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ Nors mokiniai galbūt nesusivilioja neišmintingai kaupti turtus, dėl kasdieninių gyvenimo rūpesčių jie galėtų būti lengvai atitraukti nuo tarnavimo Jehovai visa širdimi. Todėl Jėzus naudojasi proga pakartoti puikų patarimą, kurį buvo davęs prieš pusantrų metų Kalno pamoksle. Kreipdamasis į savo mokinius, jis sako:

„Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. ... Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. ... Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. ...

Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūkštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.“

Ypač ekonominių sunkumų metu svarbu tiksliai laikytis Jėzaus žodžių. Asmuo, kuris per daug rūpinasi savo materialiniais poreikiais ir pradeda mažiau skirti dėmesio dvasiniams tikslams, iš tiesų parodo, kad jam trūksta tikėjimo Dievo sugebėjimu aprūpinti savo tarnus. Luko 12:1-31; Pakartoto Įstatymo 21:17.

▪ Galbūt kodėl žmogus kreipiasi dėl savo palikimo ir kokį perspėjimą duoda Jėzus?

▪ Kokį palyginimą pritaiko Jėzus ir kokia jo esmė?

▪ Kokį patarimą pakartoja Jėzus ir kodėl jis tinkamas?