41 skyrius

Prieštaravimų centre

NETRUKUS po savo apsilankymo Simono namuose Jėzus pradeda antrąją skelbimo kelionę po Galilėją. Ankstesnėje kelionėje po šią sritį jį lydėjo pirmieji jo mokiniai Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas. Dabar su juo eina 12 apaštalų ir kelios moterys. Tarp jų Marija Magdalietė, Zuzana ir karaliaus Erodo prievaizdo žmona Joana.

Intensyvėjant Jėzaus veiklai daugėja ir prieštaravimų dėl jos. Pas Jėzų atvedamas demono apsėstasis, kuris dar ir aklas bei nebylys. Kai Jėzus pagydo jį taip, kad šis išlaisvinamas iš demonų valdžios ir gali kalbėti bei matyti, minios didžiai nustebintos. Žmonės pradeda klausinėti: „Ar nebus šitas Dovydo sūnus?!“

Prie namo, kuriame apsistojęs Jėzus, susirenka tokia daugybė žmonių, kad jis ir jo mokiniai nebegali nė pavalgyti. Be tų, kurie mano, kad jis galbūt yra pažadėtasis „Dovydo Sūnus“, čia yra ir Rašto aiškintojai bei fariziejai, atėję tolimą kelią iš Jeruzalės apšmeižti jo. Jėzaus giminaičiai, išgirdę apie tokį subruzdimą aplink Jėzų, eina sulaikyti jo. Kodėl?

Todėl kad net paties Jėzaus broliai dar netiki, jog jis Dievo Sūnus. Jie pažinojo Jėzų, kai jis augo Nazarete, — sukelti tokius viešus neramumus ir ginčus jam buvo visiškai nebūdinga. Todėl jie mano, kad Jėzus išprotėjo. „Jis kaip galvos netekęs“, — nusprendžia jie ir nori pasiimti bei išsivesti jį.

Tačiau akivaizdu, kad Jėzus išgydė demono apsėstą vyrą. Rašto aiškintojai ir fariziejai žino negalintys to paneigti. Bet kad apšmeižtų Jėzų, jie sako žmonėms: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia.“

Žinodamas Rašto aiškintojų ir fariziejų mintis, Jėzus pasivadina juos ir sako: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys. Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tuomet galėtų išsilaikyti jo karalystė?“

Kokia pribloškianti logika! Kadangi fariziejai tvirtina, jog ir iš jų tarpo kai kurie išvaro demonus, Jėzus taip pat klausia: „Jeigu jau aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai?!“ Kitaip sakant, jie patys gali būti apkaltinti tuo, kuo kaltina Jėzų. Tada Jėzus įspėjamai sako: „Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.“

Kad parodytų, jog demonų išvarymas yra jo galios Šėtonui įrodymas, Jėzus sako: „Argi gali kas nors įsilaužti į galiūno namus ir pasiglemžti jo turtą pirmiau nesurišęs galiūno?! Tik tada jis apiplėš jo namus. Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto.“ Fariziejai, akivaizdžiai nusiteikę prieš Jėzų, įrodo patys esą Šėtono agentai. Jie atitraukia izraelitus nuo Jėzaus.

Todėl Jėzus įspėja tuos šėtoniškus priešininkus, kad „piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“. Jis paaiškina: „Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime.“ Tie Rašto aiškintojai ir fariziejai daro tokią neatleistiną nuodėmę piktavališkai priskirdami Šėtonui tai, kas yra tikrai stebuklingas Dievo šventosios dvasios veiksmas. Mato 12:22-32; Morkaus 3:19-30; Luko 8:1-3; Jono 7:5.

▪ Kuo antroji Jėzaus kelionė po Galilėją skiriasi nuo pirmosios?

▪ Kodėl Jėzaus giminaičiai nori jį sulaikyti?

▪ Kaip fariziejai mėgina sumenkinti Jėzaus stebuklus ir kaip Jėzus paneigia jų kaltinimus?

▪ Kuo kalti tie fariziejai ir kodėl?