87 skyrius

Rūpinkis ateitimi pritaikydamas praktinę išmintį

JĖZUS ką tik baigė pasakoti palyginimą apie sūnų palaidūną miniai, kurioje buvo jo mokinių, nesąžiningų muitininkų ir kitų žinomų nusidėjėlių, taip pat Rašto aiškintojų bei fariziejų. Dabar jis kreipiasi į savo mokinius ir papasakoja palyginimą apie vieną turtingą žmogų, kuris gauna blogą pranešimą apie savo namų valdytoją, arba prievaizdą.

Pasak Jėzaus, tas turtingas žmogus pasišaukia savo prievaizdą ir praneša jam, kad ruošiasi jį atleisti. „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? — kalba sau prievaizdas. — Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.“

Ką prievaizdas ketina daryti? Jis pasikviečia savo šeimininko skolininkus. „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ — klausia jis.

Pirmasis atsako: „Šimtą statinių [2200 litrų] aliejaus.“

„Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt [1100]“, — sako jis jam.

Paskui jis klausia kitą: „O kiek tu skolingas?“

Anas atsako: „Šimtą saikų [22000 litrų] kviečių.“

„Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt [18000].“

Prievaizdas turi teisę sumažinti savo šeimininko skolininkų skolas, nes tebėra atsakingas už jo finansinius reikalus. Sumažindamas skolas jis pasidaro draugas tiems, kurie gali padaryti jam paslaugą, kai jis neteks darbo.

Kai šeimininkas išgirsta, kas atsitiko, jam tai padaro didelį įspūdį. Jis net „pagyrė suktąjį prievaizdą, kad šis gudriai pasielgęs [„pritaikęs praktinę išmintį“, NW]“. Ir Jėzus priduria: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai.“

Dabar Jėzus pasako, kokia pamoka iš to jo mokiniams, paskatindamas juos: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona [„turtu“, NW], kad galui atėjus jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.“

Jėzus pagiria prievaizdą ne už jo suktumą, bet už apsukrumą, arba praktinę išmintį. Dažnai „šio pasaulio vaikai“ sumaniai panaudoja savo pinigus arba padėtį, kad įsigytų draugų, kurie gali irgi jiems padaryti paslaugą. Todėl Dievo tarnai, „šviesos vaikai“, taip pat turi išmintingai panaudoti savo materialinį turtą, arba „apgaulingą Mamoną“ — taip, kad jiems būtų naudinga.

Bet, kaip sako Jėzus, tuo turtu jie turi darytis sau tokių draugų, kurie gali priimti juos „į amžinąsias padangtes“. Mažosios kaimenės nariams tos padangtės yra danguje, o „kitoms avims“ — žemės Rojuje. Kadangi tik Jehova Dievas ir jo Sūnus gali priimti žmones į tas padangtes, mes turime uoliai stiprinti draugystę su jais, panaudodami turimą „apgaulingą turtą“ Karalystės interesams remti. Paskui, kai materialinis turtas nuvertės, arba pražus, o tai tikrai atsitiks, mūsų amžina ateitis bus užtikrinta.

Toliau Jėzus kalba, kad asmenys, ištikimi net tuose materialiniuose, arba mažuose, dalykuose, bus ištikimi ir svarbesniuose dalykuose. „Jei tad jūs, — tęsia jis, — nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes [tai yra dvasinius, arba Karalystės, interesus]?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu [tai yra Karalystės interesais, kuriuos Dievas patiki savo tarnams], tai kas jums duos tai, kas jūsų [tai yra gyvenimo dovaną amžinosiose padangtėse]?“

Mes tiesiog negalime būti tikri Dievo tarnai ir kartu apgaulingo materialinio turto vergai; tad Jėzus ir sako baigdamas: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Luko 15:1, 2; 16:1-13; Jono 10:16.

▪ Kaip prievaizdas iš Jėzaus palyginimo daro savo draugais tuos, kurie vėliau gali jam padėti?

▪ Kas yra „apgaulingas turtas“ ir kaip mes galime įsigyti juo sau draugų?

▪ Kas gali mus priimti į „amžinąsias padangtes“ ir kas jos yra?