65 skyrius

Slapta kelionė į Jeruzalę

DABAR 32 m. e. metų ruduo ir artėja Palapinių šventė. Nuo 31 m. e. metų Paschos, kai žydai mėgino nužudyti Jėzų, jis apsiribojo skelbdamas daugiausia Galilėjoje. Nuo to laiko Jėzus, matyt, Jeruzalėje lankydavosi tik per tris metines žydų šventes.

Dabar Jėzaus broliai ragina jį: „Keliauk iš čia į Judėją.“ Jeruzalė yra Judėjos pagrindinis miestas ir viso krašto religinis centras. Jo broliai svarsto: „Norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis.“

Nors Jokūbas, Simonas, Juozapas ir Judas netiki, jog jų vyresnysis brolis Jėzus tikrai yra Mesijas, jie nori, kad jis visiems susirinkusiems į šventę parodytų savo stebuklingą galią. Tačiau Jėzus suvokia pavojų. „Pasaulis negali jūsų nekęsti, — sako jis, — o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti.“ Todėl Jėzus sako savo broliams: „Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu.“

Palapinių šventė tęsiasi septynias dienas. Aštuntą dieną vyksta baigiamieji iškilmingi renginiai. Šventė pažymi žemdirbystės metų pabaigą ir yra didelio džiaugsmo bei padėkos laikas. Jėzaus broliams iškeliavus su didele keliauninkų grupe, po kelių dienų jis ir jo mokiniai vengdami viešumo išeina slapčiomis. Užuot ėję keliu netoli Jordano upės, kuriuo keliauja dauguma žmonių, jie pasirenka kelią per Samariją.

Kadangi Jėzui ir jo palydovams reikės apsistoti Samarijos kaime, jis pirma savęs siunčia pasiuntinius paruošti vietos. Tačiau kai žmonės sužino, kad Jėzus eina į Jeruzalę, jie atsisako kuo nors jam padėti. Pasipiktinę Jokūbas ir Jonas sušunka: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Jėzus subara juos už tokį pasiūlymą ir jie pasuka į kitą kaimą.

Jiems einant keliu, vienas Rašto aiškintojas sako Jėzui: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“

„Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, — atsako Jėzus, — o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Jėzus paaiškina, kad tapęs jo mokiniu Rašto aiškintojas patirtų sunkumų. Tuo netiesiogiai pasakoma, jog Rašto aiškintojas yra per daug išdidus, kad sutiktų taip gyventi.

Kitam žmogui Jėzus sako: „Sek paskui mane!“

„Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“, — atsako vyras.

„Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, — atsako Jėzus, — o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ To žmogaus tėvas, matyt, dar nemiręs, nes kitaip jo sūnus tikriausiai nebūtų atėjęs čia pasiklausyti Jėzaus. Sūnus galbūt prašo duoti jam laiko sulaukti tėvo mirties. Jis nepasiruošęs Dievo Karalystę laikyti svarbiausia savo gyvenime.

Pakeliui į Jeruzalę kitas žmogus sako Jėzui: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“

Jėzus jam atsako: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ Kas nori būti Jėzaus mokiniu, turi sutelkti savo dėmesį į Karalystės tarnybą. Vaga tikriausiai išeitų kreiva, jeigu artojas nežiūrėtų tiesiai į priekį, taip ir kiekvienas, besižvalgantis į šią senąją daiktų sistemą, gali suklupti kelyje į amžinąjį gyvenimą. Jono 7:2-10; Luko 9:51-62; Mato 8:19-22.

▪ Kas yra Jėzaus broliai ir ką jie mano apie jį?

▪ Kodėl samariečiai tokie nemandagūs, ir ką nori padaryti Jokūbas su Jonu?

▪ Kokius tris pokalbius Jėzus veda kelyje ir kaip jis pabrėžia būtinybę pasiaukojamai tarnauti?