83 skyrius

Svečiuose pas žymų fariziejų

JĖZUS tebėra žymaus fariziejaus namuose; ką tik jis išgydė vandenlige sirgusį žmogų. Stebėdamas, kaip kiti svečiai renkasi pirmąsias vietas prie stalo, jis duoda jiems nuolankumo pamoką.

„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, — aiškina Jėzus, — kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‛Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.“

Taigi Jėzus pataria: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‛Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.“ Baigdamas Jėzus sako: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

Paskui Jėzus kreipiasi į jį pakvietusį fariziejų ir paaiškina, kaip paruošti pietus, kuriuos tikrai vertina Dievas. „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

Suruošdamas vaišes vargšams, vaišintojas patirs laimę, nes, kaip sako Jėzus pakvietusiajam jį, „tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. Tos pagirtinos vaišės, apibūdintos Jėzaus, vienam svečiui primena kitokios rūšies vaišes. „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“ — sako tas svečias. Bet, kaip Jėzus toliau parodo palyginimu, ne visi tinkamai vertina tą laimingą perspektyvą.

„Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. ... Jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‛Ateikite, jau viskas surengta.’ Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‛Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti.’ Vėl kitas sakė: ‛Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti.’ Trečias tarė: ‛Vedžiau, todėl negaliu atvykti.’“

Kokie nevykę pasiteisinimai! Dirva apžiūrima ir gyvuliai išmėginami paprastai prieš juos perkant, todėl nebūtina apžiūrinėti jau nusipirkus. Vedybos taip pat neturėtų sutrukdyti asmeniui priimti tokį svarbų kvietimą. Todėl išgirdęs šiuos pasiteisinimus šeimininkas supyksta ir įsako savo tarnui:

„‛Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus.’ Tarnas ir vėl pranešė: ‛Šeimininke, kaip buvai liepęs, — padaryta, bet dar yra vietos.’ Tada šeimininkas tarė tarnui: ‛Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni. ... Nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių.’“

Kas pasakoma tuo palyginimu? „Šeimininkas“, ruošiantis vaišes, yra Jehova Dievas, „tarnas“, pranešantis kvietimą, — Jėzus Kristus, o „didelė puota“ — tai galimybė tapti dangaus Karalystės dalininkais.

Pirmieji, anksčiausiai visų pakviesti tapti Karalystės dalininkais, buvo Jėzaus dienų žydų religiniai vadovai. Tačiau jie atsisakė. Tad, ypač nuo 33 m. e. metų Sekminių, buvo duotas antras kvietimas — niekinamiems ir paprastiems žydų tautos žmonėms. Bet atsiliepusiųjų nepakako visoms 144 000 vietų Dievo dangiškojoje Karalystėje užimti. Todėl 36 m. e. metais, praėjus trejiems su puse metų, buvo duotas trečias, paskutinis, kvietimas neapipjaustytiems nežydams, ir tokie žmonės teberenkami iki mūsų dienų. Luko 14:1-24.

▪ Kokią nuolankumo pamoką duoda Jėzus?

▪ Kaip šeimininkas gali paruošti vaišes, kurias vertina Dievas, ir kodėl tai padarys jį laimingą?

▪ Kodėl pakviestųjų pasiteisinimai nevykę?

▪ Kas vaizduojama Jėzaus palyginimu apie „didelę puotą“?