69 skyrius

Tėvystės klausimas

JĖZAUS diskusija su žydų vadovais šventės metu darosi vis karštesnė. „Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai, — pripažįsta Jėzus. — Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse. Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo.“

Nors Jėzus neįvardija jų tėvo, jis aiškiai parodo, kad jų tėvas kitas negu jo. Nesuprasdami, ką Jėzus turi omenyje, žydų vadovai atsikerta: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Jie mano turintys tokį pat tikėjimą kaip Abraomas, Dievo draugas.

Tačiau Jėzus suglumina juos tokiu atsakymu: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus.“ Tikras sūnus iš tiesų seka savo tėvu. „Deja, jūs norite nužudyti mane, — sako Jėzus, — žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!“ Todėl Jėzus pakartoja: „Jūs darote savojo tėvo darbus.“

Jie vis dar nesupranta, apie ką Jėzus kalba. Jie teigia esą teisėti Abraomo sūnūs: „Mes nesame pavainikiai.“ Taigi tvirtindami esantys tikrieji garbintojai kaip ir Abraomas, jie pareiškia: „Turime vieną Tėvą — Dievą.“

Bet ar Dievas iš tiesų yra jų Tėvas? „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, — atsako Jėzus, — jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs. Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau?“

Jėzus norėjo parodyti tiems religiniams vadovams pasekmes to, kad jie atmeta jį. Bet dabar jis atvirai sako: „Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus.“ Kas per tėvas yra Velnias? Jėzus pavadino jį galvažudžiu ir dar pasakė: „Jis melagis ir melo tėvas.“ Todėl Jėzus užbaigia žodžiais: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo.“

Įpykę dėl smerkiamų Jėzaus žodžių, žydai atsako: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ Žodžiu „samarietis“ išreiškiama panieka ir priekaištas, nes žydai nekentė samariečių tautos.

Jėzus nekreipia dėmesio į paniekinamą šmeižtą, esą jis samarietis, ir atsako: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane.“ Toliau Jėzus duoda stulbinantį pažadą: „Kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“ Tuo, žinoma, Jėzus nenori pasakyti, kad niekas iš jo pasekėjų iš tikrųjų niekada nemirs. Greičiau jis turi omenyje, kad jie niekada nepatirs amžino sunaikinimo, arba „antrosios mirties“, iš kurios nebėra prisikėlimo.

Tačiau žydai Jėzaus žodžius supranta paraidžiui. Todėl jie sako: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‛Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’ Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

Iš viso šio pokalbio yra aišku, kad Jėzus tiems žmonėms atskleidžia faktą, jog jis yra pažadėtasis Mesijas. Bet užuot tiesiai atsakęs į jų klausimą, kas jis, Jėzus sako: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis.“

Paskui Jėzus vėl kalba apie ištikimąjį Abraomą: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ Taip, tikėjimo akimis Abraomas žvelgė į pažadėtojo Mesijo atėjimą. Netikėdami žydai atsiliepia: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ — atsako Jėzus. Jis, žinoma, kalba apie savo, kaip galingos dvasinės asmenybės, ikižmogiškąjį egzistavimą danguje.

Įtūžę dėl Jėzaus tvirtinimo, kad jis buvęs pirmiau už Abraomą, žydai griebiasi akmenų apmėtyti jį. Bet Jėzus pasislepia ir nepaliestas išeina iš šventyklos. Jono 8:37-59; Apreiškimas 3:14; 21:8.

▪ Kaip Jėzus parodo, kad jo tėvas yra kitas negu jo priešų?

▪ Ką žydai nori išreikšti vadindami Jėzų samariečiu?

▪ Ką Jėzus turi omenyje sakydamas, kad jo pasekėjai niekada nepatirs mirties?