79 skyrius

Tauta prarasta, bet ne visa

NETRUKUS po Jėzaus pokalbio su žydais, kurie buvo susirinkę prie fariziejaus namų, keli žmonės papasakoja jam „apie galilėjiečius, kurių kraują [Romos paskirtas valdytojas Poncijus] Pilotas sumaišęs su jų aukomis“. Tie galilėjiečiai, matyt, buvo nužudyti, kai tūkstančiai žydų protestavo prieš tai, kad Pilotas panaudojo pinigus iš šventyklos iždinės vandentiekiui į Jeruzalę tiesti. Pasakojantieji tai Jėzui galbūt nori pasakyti, kad ta nelaimė ištiko galilėjiečius dėl jų pačių blogų poelgių.

Tačiau Jėzus pataiso juos klausdamas: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol“, — atsako Jėzus. Tada jis pasinaudoja tuo atveju perspėti žydus: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

Dabar Jėzus primena kitą vietinę nelaimę, kuri, galimas dalykas, taip pat įvyko tiesiant vandentiekį. Jis klausia: „Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?!“ Ne, tie žmonės, pasak Jėzaus, žuvo ne dėl savo blogybių. Greičiau tokių nelaimių priežastis dažniausiai būna „laikas ir atsitiktinumas“. Tačiau Jėzus vėl naudojasi proga perspėti: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

Tada Jėzus papasakoja tinkamą palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‛Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‛Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi.’“

Daugiau kaip trejus metus Jėzus mėgino ugdyti žydų tautos tikėjimą. Bet jo darbo vaisiai buvo tik keli šimtai mokinių. Dabar, ketvirtaisiais savo tarnybos metais, jis deda dar daugiau pastangų, simboline prasme apkasa ir patręšia žydų tautos figmedį, tai yra uoliai skelbia ir moko Judėjoje bei Perėjoje. Tačiau jokios naudos! Tauta nenori atgailauti, taigi jos laukia pražūtis. Tik dalelė iš tautos atsiliepia.

Netrukus po to šabo dieną Jėzus moko sinagogoje. Čia jis pamato moterį, kuri sutraukta demono kenčia jau 18 metų. Jėzus užjaučiamai kreipiasi į ją: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždeda ant jos rankas, toji bemat atsitiesia ir ima šlovinti Dievą.

Tačiau sinagogos viršininkas pyksta. „Dirbamos yra šešios dienos, — priekaištauja jis. — Ateikite jomis ir gydykitės, o ne per šabą!“ Taigi viršininkas pripažįsta Jėzaus galią gydyti, bet smerkia žmones, kad šie ateina gydytis per šabą!

„Veidmainiai, — atsako Jėzus. — Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?“

Girdėdami tai Jėzaus priešininkai susigėsta. O minia džiaugiasi visais šlovingais Jėzaus darbais, kuriuos mato. Tada Jėzus pakartoja du pranašiškus palyginimus apie Dievo Karalystę, kuriuos maždaug prieš metus buvo papasakojęs sėdėdamas valtyje Galilėjos ežere. Luko 13:1-21; Ekleziasto 9:11, Brb red.; Mato 13:31-33.

▪ Kokios nelaimės yra minimos ir kokią pamoką Jėzus duoda iš to?

▪ Kam galima taikyti palyginimą apie nevaisingą figmedį ir pastangas padaryti jį vaisingą?

▪ Kaip viršininkas pripažįsta Jėzaus sugebėjimą gydyti, tačiau kaip Jėzus atskleidžia to žmogaus veidmainystę?