126 skyrius

„Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

JĖZUS dar neilgai kabo ant stulpo, kai vidudienį užeina paslaptinga tris valandas trunkanti tamsa. To priežastis — ne saulės užtemimas, nes saulės užtemimai būna tik jaunaties metu, o per Paschą yra pilnatis. Be to, saulės užtemimas trunka vos keletą minučių. Taigi šią tamsą sukėlė Dievas! Ji tikriausiai suglumina Jėzaus išjuokėjus ir net priverčia liautis jį įžeidinėjus.

Jeigu tas šiurpus reiškinys įvyksta prieš tai, kai vienas iš nusikaltėlių sudraudė savo draugą ir prašė Jėzaus prisiminti jį, tai gali būti jo atgailos priežastis. Matyt, per šitą tamsą prie kančių stulpo ateina keturios moterys — tai Jėzaus motina ir jos sesuo Salomė, Marija Magdalietė ir Marija, Jokūbo Mažesniojo motina. Su jomis ten yra ir mylimas Jėzaus apaštalas Jonas.

Jėzaus motinos širdis ‛perverta’ matant, kaip jos maitintas ir augintas sūnus kankinasi ant stulpo! Tačiau Jėzus galvoja ne apie savo skausmą, o apie jos gerovę. Sukaupęs jėgas jis linkteli galva į Joną ir sako savo motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui, linktelėdamas į Mariją, jis sako Jonui: „Štai tavo motina!“

Taigi Jėzus savo motiną, matyt, likusią našle, paveda globoti savo ypač mylimam apaštalui. Jis tai daro todėl, kad kiti Marijos sūnūs dar netiki juo. Tuo jis parodo puikų pavyzdį rūpindamasis ne tik fiziniais savo motinos poreikiais, bet ir dvasiniais.

Maždaug trečią valandą po pusiaudienio Jėzus taria: „Trokštu!“ Jėzus jaučia, jog jo Tėvas, taip sakant, atėmė apsaugą nuo jo, kad jo ištikimybė būtų išmėginta iki galo. Todėl jis garsiu balsu sušunka: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Išgirdę tai, kai kurie ten stovintys taria: „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ Tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paima kempinę, primirkytą rūgštaus vyno, užmauna ant yzopo vytelės ir paduoda jam gerti. O kiti sako: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti.“

Paragavęs to rūgštaus vyno, Jėzus sušunka: „Atlikta!“ Taip, jis padarė viską, dėl ko Tėvas buvo pasiuntęs jį į žemę. Galiausiai jis sako: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Taip Jėzus savo gyvybės jėgą patiki Dievui, būdamas tikras, kad Dievas ją vėl grąžins jam. Tada nuleidęs galvą jis miršta.

Su paskutiniu Jėzaus atodūsiu ima drebėti žemė ir skeldėti uolos. Žemės drebėjimas toks stiprus, kad atsiveria už Jeruzalės esantys kapai ir iš jų lavonai išmetami į paviršių. Praeiviai, pamatę mirusiųjų kūnus, ateina į miestą ir praneša apie tai.

Be to, Jėzaus mirties momentu didžiulė uždanga Dievo šventykloje, skirianti Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, perplyšta pusiau nuo viršaus iki apačios. Ši išpuošta puikiais ornamentais uždanga yra maždaug 18 metrų aukščio ir, matyt, labai sunki! Tuo nepaprastu stebuklu ne tik išreiškiama Dievo rūstybė jo Sūnaus žudikams, bet ir parodoma, kad per Jėzaus mirtį dabar galima įeiti į Šventų Švenčiausiąją, į patį dangų.

Dėl žemės drebėjimo ir viso, kas dedasi, žmones apima didelė baimė. Šimtininkas, atsakingas už bausmės įvykdymą, pradeda garbinti Dievą. „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ — paskelbia jis. Galbūt jis dalyvavo teisiant Jėzų pas Pilotą, kai buvo diskutuojama dėl jo tvirtinimo, jog jis yra Dievo Sūnus. O dabar jis įsitikinęs, kad Jėzus Dievo Sūnus, kad jis iš tikrųjų pats didžiausias iš visų gyvenusių žmonių.

Kiti irgi paveikti tų nepaprastų įvykių skirstosi namo mušdamiesi į krūtinę didžiai nuliūdę ir susigėdę. Atokiai stovėdamos reginį stebi daug Jėzaus mokinių moterų, kurias labai sujaudino šie svarbūs įvykiai. Čia yra ir apaštalas Jonas. Mato 27:45-56; Morkaus 15:33-41; Luko 23:44-49; 2:34, 35; Jono 19:25-30.

▪ Kodėl tris valandas trukusios tamsos priežastis negali būti saulės užtemimas?

▪ Kokį gerą pavyzdį prieš savo mirtį Jėzus duoda tiems, kurie turi pagyvenusius tėvus?

▪ Kokius keturis paskutinius sakinius ištaria Jėzus prieš mirtį?

▪ Kas atsitinka dėl žemės drebėjimo ir ką reiškia šventyklos uždangos plyšimas pusiau?

▪ Kaip stebuklai paveikia už bausmės įvykdymą atsakingą šimtininką?